Donatas Petrošius. Cvirka maitintoja

Donatas Petrošius. Cvirka maitintoja

 

Stebėtina, bet esama vilniečių, tikrųjų senbuvių, kurie nežino, kur sostinėje stovi paminklas Vytautui Didžiajam. Nors gal ne, nieko čia stebėtino nėra. Aš pats kaskart pamatęs pagal praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtą prototipą nulietą didžiojo kunigaikščio figūrą, įkurdintą Gedimino kalno papėdėje, sutrinku – kažkas čia ne taip. Pati skulptūra – monumentali, profesionali, ikoniška: Vytautas Didysis čia būtent toks, kokį man ir įdiegė vaikystėje vaizduotėn anų laikų pagalbinės mokyklinės priemonės.

Galiausiai suvoki, kad „ne taip“ yra dėl vietos, fono ir persekiojančių asociacijų. Vytauto Didžiojo figūra – be postamento – primena per spektaklio pertrauką išėjusį parūkyti aktorių: rūkyti taip ir nepradėjo, nes reikia ant žaliosios vejos papozuoti fotografams. O ir šiaip senovės lietuviai nerūkė, bet, kaip skelbia patikimi šaltiniai, dūmojo. Žengus atbulom 20–30 metrų, per atstumą tas Vytautas Didysis kalno fone primena po išlakia obelimi tūnantį sodo nykštuką, maždaug tokį, kokius Lenkijos pakelėse kaimynai vieni kitiems pardavinėja.

Būtų galima jau skelbti aliarmą ir raportuoti apie nepagarbą istorinei atminčiai, dabarčiai ir visoms kitoms gramatinėms formoms, bet prisimeni, kad už šimto metrų yra ant neaiškios kilmės krūvos pasodinto karaliaus Mindaugo skulptūra: sėdi kažkas, kas mūsų kolektyvinėje sąmonėje turėtų atliepti mūsų vienintelį karalių, žiūri kažkur pro šalį. Ir niekam visa tai nerūpi.

Dar paėjusį porą šimtų metrų piečiau, tave ištiks skulptūrinė kompozicija vaizduojanti didžiojo kunigaikščio Gedimino žirgą ir tą figūrą su samurajiškais šarvais, kuri pavaduoja turbūt miegantį Gediminą. Ką ta mįslinga figūra priekyje žirgo veikia? Bando įsiūlyti pirkliams savo (ar Gedimino?) kalaviją? Šildosi prie nematomo laužo? Ruošiasi remontuoti Geležinį Vilką?

Žvelgiant kompleksiškai, gali susidaryti įspūdis, kad aplink Valdovų rūmus – tarsi tyčia sukomponuota – plyti estetinė kakofonija, vertybinis chaosas ir nepagarba teisingiesiems istoriniams diskursams.

Tačiau viskas yra daug paprasčiau. Visi tie išvardyti objektai, monumentaliojo meno pavyzdžiai, reprezentuoja seną gerą postmodernizmą, kuris nežinia kada Lietuvon atėjo, ir nėra ženklų, o kol kas nematyti nė menkiausių prielaidų, kad kada nors mus paliks.

Dabartinės epochos, naujausio postmodernizmo, būdingiausi bruožai ryškiausiai atsispindi architektūroje. Vis dėlto vaikščioti po Vilnių lankant pastarųjų trijų dešimtmečių iškiliausius statinius, viešuosius avuliacijos šedevrus, nepatartina nei mokiniams, nei turistams. Kažkur įrodyta, kad vizualinis skurdas lemia skurdą galvose, o kai kada – ir kišenėse. Verčiau tyrinėti naująsias skulptūras, nes, kitaip nei nykiojoje architektūroje, pažvelgus tam tikru kampu išlenda reikšmingų detalių.

Pavyzdžiui, metalinė pamėklė kadaise vaizdavusi Pet­rą Cvirką. Iškiliausi protai intensyviai ginčijasi, ką dabar ta skulptūra vaizduoja, galo tam nematyti, bet daug svarbiau ne ką vaizduoja, o ant kokio įspūdingo postamento figūra stovi. Vytautas Didysis su Vincu Kudirka ir Jonu Basanavičiumi rūko nuošalyje.

Kalbant apie rašytoją P. Cvirką būtina pabrėžti, kad jis nebuvo nei pirmasis lietuvių postmodernistas (dabar, kai jau esam patys tikriausi europiečiai, tikresni net už kai kuriuos graikus, ypač makedoniečius, galime teigti: mūsų postmodernizmo pradininkas buvo Miguelis de Cervantesas), nei kitkuo ypač išsiskiriantis. Tais laikais, kai, užuot mokęsis algebros, skaitydavau per daug literatūrinių knygų, vieną po kitos prarijau P. Cvirkos „Meisterį ir sūnus“ ir Romaino Rolland’o „Kolą Brenjoną“. Dabar suprantu: būtų pakakę vienos. Nes postmodernizme du balsai apie tą patį nereiškia dvigubai daugiau informacijos. Ar kokį nors mistinį kultūrų dialogą.

O paraliteratūrinėje tikrovėje dialogas įmanomas tik tuo atveju, jei oponentai turi įgiję klasikinį išsilavinimą, kursų pagrindus atsimena, net jei studijas baigė prieš keletą dešimtmečių. Tiesa, filosofijos įvadą gali būti pamiršę, painioti Anaksimandrą su Anaksimenu, tai nieko baisaus, visiems taip nutinka. Svarbiausia, kad neišsitrintų logikos įvado silogizmai. Kad retsykiais žmogus gebėtų pagauti save nusišnekant, pilstant iš tuščio į kiaurą, manipuliuojant. Įstengtų prisipažinti klydęs, netyčia pamelavęs. Dabartinės viešosios diskusijos – net apie P. Cvirką – yra labiau parodija nei vaisingi intelektiniai mainai. Žmonės paprasčiausiai viską žino geriausiai ir iš anksto. Ir tų žmonių sluoksnis grėsmingai auga.

Teisę ir prabangą kažko nežinoti arba nieko nežinoti kadaise turėdavo filosofai. Dabar tuos klasikinius filosofus nustelbė viešieji portalų filosofai, žinantys viską (kai kurie tikrai viską žino, jiems baltai pavydžiu). Kadaise intelektualai burdavosi į akademines gaujas ir regzdavo vidines intrigas, kurios neišplisdavo už universitetų sienų (su retom prancūziškom išimtim). Dabar garsiausi yra tie, kurie buria realias plytgaliais ginkluotas gaujas.

Nors gal ne šitie požymiai ryškiausiai atspindi intelektualinę naujausiųjų laikų Lietuvą. Epochine transformacija įvardinčiau tai, kad XX a. gale viešai nusišnekėti ar plytomis byloti išgalėdavo tik vyrai filosofai. Naujausieji įvykiai rodo, kad lipti ant bačkos ir karingai nusiteikusios minios akivaizdoje paistyti blėnis jau pajėgia ir filosofe prisistatanti moteris. Puiku, kad miglos pūtimo ir kitų postmodernistinių instrumentų monopolijos nebėra nei lyčių, nei etnografiniu, nei intelektiniu pagrindu. Patinka tai ar ne, bet tenka susitaikyti: nuo postmodernizmo niekur nepabėgsi ir nepakovosi, kaip ir su globalizacija – kuo labiau purtaisi, tuo storesniu sluoksniu aplimpi. Jei jau esame pasmerkti gyventi postmoderniame nesusikalbėjime, ar nevertėtų susitarti, kad tas nesusikalbėjimas būtų pozityvesnis. Ar bent emociškai neutralus.

Nepaisant nieko, P. Cvirkos pamėklė grius. Man ji jau nugriuvo XX a., išmokau praeiti pro tą skverą nematydamas jos. Kaip ir daug ko Vilniuje. Kaip atrodo Juozo Mikėno sukurtos skulptūros veidas pamačiau prieš keletą savaičių iš nuotraukų, kurias virtualybėje išplatino „Litmenis“. Baisus man tas veidas, nepanašus nei į archyvinėse nuotraukose matytą P. Cvirką, nei šiaip į jokį realų žmogų. Sotaus sovietinio naujažmogio prototipas. Meistriškai sukurta. Tikiu, J. Mikėnas būtų pajėgęs ir kažką panašaus į P. Cvirką sukurti, jei ne SSKP CK užsakymas ir ideologinių prievaizdų kvėpavimas į nugarą. Ir šiaip klaikiai reliatyvi praėjusio baisiausio žmonijos amžiaus būtis, ideologinė ir fizinė priespauda darkiusi likimus. Ir dabar tebedarkanti agresijos ir marazmo kokteiliais, kuriuos galima nurašyti senam geram postmodernizmui, kuriame viskas karnavališkai susipynę.

Suprantu kolegų rašytojų solidarumą apginti ir išsaugoti literatūrinę vietą Vilniaus žemėlapyje. Ideologinio prado iš to velnio nebeišvarysi, bet jei naują skulptūrą Kuršių nerijoje galima statyti gerokai labiau raudonumu išsijuodinusiam veikėjui – Jeanui-Pauliui Sartre’ui, kur ta ideologinė higiena, kur visi tie naujieji principai? Teisingas atsakymas – postmodernizmas. Bėda ta, kad tas postmodernizmas galiausiai užknisa visus, net ištikimiausius apologetus. Ir jis tampa slogučiu, iš kurio neįmanoma išsivaduoti.

Studijų metais profesoriui Petrui Bražėnui, jau laisvoje Lietuvoje parašiusiam naują monografiją apie P. Cvirką, per seminarą bambėjau, kad paminklą Cvirkai-ideologiniam stabui kada nors išmontuos, o tai išeis į naudą Cvirkai-rašytojui. Tuomet buvau sugalvojęs alternatyvų planą: kadangi P. Cvirka nėra didžiausias lietuvių prozininkas, derėtų jį nukėlus nuo postamento iki pažastų įkasti į žemę, o šalia sustatyti skulptūras, vaizduojančias iškiliuosius (kaip tuomet man atrodė) lietuvių prozininkus: Bronių Radzevičių, Ričardą Gavelį, Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Gintarą Beresnevičių, kuris tuo metu tebebuvo gyvas. Dabar dar į tą skverą įsikraustytų Bitė Vilimaitė, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Kęstutis Navakas ir t. t. – vietos apsčiai visiems.

Kvailoka utopija? Bet juk beveik viskas, ką Vilniuje imamasi amžinti rašytojams, išeina kvailokai. Negražus skėtis su atminimo lenta Juditai Vaičiūnaitei tąsytas nuo tvoros ant tvoros po skverą, kol atrasta vieta, kur sunkiausia prieiti ir pamėginti perskaityti. Nesibaigianti Petro Repšio sukurto obelisko Sigitui Gedai pagerbti pastatymo Užupyje epopėja su požeminėmis komunikacijomis. Nepavykę mėginimai Vilniuje įamžinti Antaną Smetoną – man jis pirmiau kultūros žmogus, Platono vertėjas, o tik tada politikas, nes prezidentu gali išrinkti bet ką: menką lakūną ar šiaip žmogų be savybių, o iš senosios graikų kalbos ne bet kas knygas gali versti. A. Smetonai labiau pritiktų ne meniškai raižytas skardos gabalas, o, pavyzdžiui, Vilniaus centrinį knygyną pavadinti A. Smetonos vardu ir pasirūpinti, kad toje vietoje dar bent 100 metų būtų rimtų knygų knygynas, o ne blyninė.

Tas pats ir su Czesławo Miłoszo įamžinimu: išsaugojus „Literatų svetainę“ / Rudnickio kavinę su vardiniu Cz. Miło­szo staliuku būtų buvę daugiau prasmės ir atminties nei iš tų nelaimingų Cz. Miłoszo laiptų, nuo kurių niekas niekada nenuvalo purvo; pasnigus žvyro pabarstyti žinybininkai niekada nepamiršta, tačiau šiltuoju metų laiku šlavėjai aplenkia tą vietą: laiptuose išgraviruotos citatos slepiasi po autentiškais purvo sluoksniais – ir tik vasarinės liūtys plauna tą pamirštą vietą; būna, lietus persistengia: kartais galima prisirinkti atsilupusių plastikinių raidžių iš Vilniuje taip mylimo poeto kūrinių.

Galbūt kreivos gatvės, chaotiški užstatymai, netvarkingai žemėlapyje išmėtyti miegamieji rajonai, amžinas plano ir tikrovės nesutapimas ir yra Vilniaus žavesio bei autentikos pagrindas. Tad ir ta neutralios lyties pamėklė Cvirka – nesusipratimų, nesusikalbėjimų maitintoja – kada nors bus naudojama pagal paskirtį: užkelta ant vežėčių keliaus per „Poezijos pavasarius“, mitingus, riaušes ir kitus tradicinius renginius.

Draugai