Jei kūnas nėra daiktas, tai jis yra situacija; jis – mūsų galimybė užvaldyti pasaulį ir mūsų ketinimų eskizas.

Simone de Beauvoir

 

 

Lytiniais dalykais ir lytiniais skirtumais susidomėjau gana anksti. Savaitiniame darželyje, kuriame kartais likdavau nakvoti, buvo tradicija – berniukai ir mergaitės mainais vieni kitiems rodydavo tai, kas paprastai slepiama. Jau darželyje žaisdami įsimylėdavom mergaites ir pasiskirstydavom, kuris kurią ves. Kieme draugavau su kaimynų mergaite, kuri ilgai buvo geriausia mano draugė. Kiemo berniukai, matyt, pavydėdami, rodydavo nesuprantamus gestus – vienos rankos rodomąjį pirštą kišdavo į kitos rankos pirštais suformuotą skylutę. Tuo metu nesupratau, ką tai reiškia, ir tik vėliau vyresnis pusbrolis paaiškino, kas yra seksas ir kaip atsiranda vaikai. Kieme žaisdavom žaidimą kazaki i razboiniki – berniukai gaudydavo mergaites arba, atvirkščiai, mergaitės – berniukus, o kai pagaudavo, turėdavo kankinti tam, kad išgautų paslaptį. Labai bijojau, kad mane pagaus, nes neįsivaizdavau, kaip būsiu kankinamas. Vėliau pastebėjau, kad vyresni berniukai tyčia leidžiasi pagaunami, nes jiems kankinimo procedūros (kutenimai ir pagnaibymai), matyt, buvo malonios. Neprisimenu, kaip pas mane, pirmaklasį, pateko kažkokio žurnalo iškarpa su paveikslo, vaizduojančio apsinuoginusią madoną, reprodukcija. Tėvas uniformos kišenėje suradęs šią iškarpą labai mane išbarė (tarsi būtų suradęs pornografinius paveikslėlius, apie kurių egzistavimą tada visai nenutuokiau) ir iš jo kalbėjimo supratau, kad su moters kūnu susiję kažin kokie nerašyti draudimai. Šokti su mergaitėmis pradėjau kokių 12 metų pionierių stovykloje, o didžiausia prob­lema – tuo metu jos beveik visos už mane buvo aukštesnės.

Dabar noriu paklausti. Ar tai, kad man buvo gėda šokdinti aukštesnes už save mergaites yra socialinio lyties normatyvumo pasekmė ar tai susiję su biologiniu kūniškumu? Ironizuojant stereotipus būtų galima sakyti, kad kūno dydis meilės santykiuose nėra svarbus, tačiau man, paaugliui, tokia išmintis mažai gelbėjo ir teko išgyventi ne vieną pažeminimą, kai sukaupęs visus drąsos resursus ir pakvietęs šokti man simpatišką būtybę turėjau spūdinti atgalios nieko nepešęs, nes mergina, žvilgsniu išmatavusi mano ūgį, atsisakydavo. Tobulus vyrų kūnų išmatavimus tyrinėjantys psichologai teigia, kad moterys aukštesnius vyrus renkasi ne dėl socialinių ar kultūrinių prietarų, bet todėl, kad tokį pasirinkimą lemia biologinė evoliucija. Esą aukštesniais vyrais jos pasitiki labiau kaip galinčiais geriau apginti moterį. Tad, analizuojant konkrečius tarplytinių santykių reiškinius, fizinio ir socialinio lytiškumo atskyrimas yra problemiškas. Fizinis kūno dydis ir jo formos pasirodo turi nemažą reikšmę. Mano nuomone, lytiškumą svarbu suprasti kaip įkūnytą. Bet kūnas negali būti paaiškintas kaip grynai biologinis ar fiziologinis. Lytinis kūnas yra socialus, nes per jį mezgasi svarbiausi santykiai su kitais ir savimi. Kita vertus, net ir biologai sutaria, kad kalbant apie žmogų grynai fizinis kūnas neegzistuoja. Lytinis kūnas yra veikiamas ir kinta apaugdamas socialinių veiklų nuosėdomis. Taip straipsnyje teigia ir Zigmantas Žitkus: „Labiausiai keičiasi lyčių vaidmenys (ta socialinė lytis), ir tuo pačiu (tik lėčiau) kinta ir su lytimis susijusi anatomija, bei fiziologija.“¹ Tad perskyra tarp biologinės ir socialinės lyties netiksli. Nėra prigimtinio natūralaus lytiškumo, nėra ir nuo kūno atskirto socialinio lytiškumo. Reikia pripažinti, lytinis vyro ir moters kūnas yra socialus, kadangi su kitais jį sieja išraiškingi santykiai. Lytiškumas egzistuoja kūniškai būnant vienas kitame ir vienas per kitą, skiriantis ir suartėjant. Tokia lytiškumo samprata bus galima tiktai tada, kai atsisakysime dualistinio žmogaus dalinimo į fizinį (biologinį) ir kultūrinį (socialinį). Fizinius, biologinius, socialinius, psichologinius lytiškumo aspektus reikia suprasti kaip gyvo įkūnyto asmens stilizuotas išraiškas. Lytinis kūnas ir jo socialinės transformacijos ypač gerai parodo, kad gyvame asmens kūne gamta ir kultūra, fiziologija ir psichologija yra glaudžiai tarp savęs susipynusios.

Apie fizinės ir socialinės lyties perskyrą viešojoje erdvėje pasirodė nemažai straipsnių ir šį susidomėjimą lytiškumo filosofija pakurstė Stambulo konvencijos, skatinančios uždrausti prievartą prieš moteris, svarstymai. Turiu pasakyti, kad visiškai pritariu šios deklaracijos ratifikavimui, tačiau kartu džiaugiuosi kilusiomis diskusijomis (jei jos neperžengia padorumo ribų).

Manęs neįtikino Tomo Kačerausko argumentai, esą reikia kalbėti ne apie prievartą prieš moteris, bet apskritai apie prievartą prieš žmogų². Tai, jog akcentuojamas smurtas prieš moteris, nereiškia, kad jos kažkaip pažeminamos. Įtartinas atrodo ir šio autoriaus apeliavimas į feminizmą, nes skirtingos feminizmo srovės remiasi skirtingomis filosofinėmis prielaidomis. Aišku, kad lytiškumas negali būti paaiškintas vien biologiškai ar fiziologiškai. Puikus šiuo atžvilgiu minėtas Z. Žitkaus straipsnis. Tačiau abejotina yra ir kita pozicija, kai socialinis lytiškumas atskiriamas nuo kūno ir suprantamas kaip socialinis konstruktas. Atkreipiau dėmesį, kad Donatas Paulauskas straipsnyje „Kas yra socia­linė lytis?“ moterišką arba vyrišką balsą vadina socialiniu apvalkalu³. Esą mes tiesiog priskiriame vieniems balsams vyrišką, o kitiems balsams moterišką reikšmę. Manyčiau, balsai pasireiškia kaip vyriški ir moteriški ir kalbėdamiesi telefonu iš balso lengvai atpažįstam pašnekovo lytį todėl, kad balsai tiesiogiai išreiškia ir pratęsia gyvą kūniškumą. Tai patvirtina ne tik fenomenologiniai stebėjimai, bet ir biologų pastebėjimas, kad atsirenkant partnerį balsas yra ypač svarbus, nes „vyrų balso dažnis koreliuoja su jų organizme esančio lytinio hormono testosterono kiekiu, o taip pat testosterono kiekis yra genetinės kokybės ir seksualinio reproduktyvumo požymis“.⁴

Grįžtu prie savo rašinio „Apie vyriškumo ir moteriškumo prietarus“ bei jam oponuojančio Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie vyriškumo ir moteriškumo niuansus“ ir turiu pripažinti, kad sutinku su dauguma autorės teiginių ir korektiškai suformuluotų priekaištų. Pritariu, kad su stereotipais ir prietarais apie moteris ir apskritai apie lytiškumą reikia kovoti. Sutinku, kad moteris gali įžeisti ar pažeminti net tariamai nekaltas klausimas ir tai gali lemti ne klausimo turinys, bet tai, kokioje situacijoje ar kokiu tonu klausiama. (Priminsiu: diskusijai pradžią davė klausimas apie vinių kalimą, kuris buvo užduotas LRT politikos laidoje Minist­rei Pirmininkei ir dėl šio buitinio klausimo kilęs pasipiktinimas dėl seksizmo.) Kita vertus, manyčiau, klausimai politikams apie buitinius rūpesčius neturėtų būti draudžiami. Sakyčiau, apie buitinius rūpesčius žurnalistės ir žurnalistai turėtų dažniau klausinėti ne tik moterų politikių, bet ir vyrų politikų – kaip jie rūpinasi savo vaikais, ar moka paruošti maistą, ar keičia vystyk­lus, ar išsiskalbia kojines, ar tvarko namus, ar valo dulkes. Taip būtų griaunamas stereotipas, jog buitiniai rūpesčiai – vien moterų reikalas. Kritikuodamas fizinės ir socialinės lyties perskyrą nenorėjau atmesti socialumo reikšmės ar teigti, kad lytis yra grynai autonominis projektas. Man rūpėjo atkreipti dėmesį į štai ką: atmesdami stereotipus ir prietarus, mes kartais perlenkiame lazdą teigdami, kad visos kultūrinės normos, susijusios su lytiškumo supratimu, taip pat turi būti atmestos. Kai kurias normas, reguliuojančias lyčių tarpusavio santykius, galime vadinti prietarais, nes jos grindžiamos patriarchaline santykių samprata. Vyras traktuojamas kaip pranašesnis už moterį. Moteris esą turinti paklusti vyrui ir pildyti jo norus. Toks būtų ir prietaras, pateisinantis vyrų smurtą prieš moteris. Tačiau neįsi­vaizduoju visuomenės, kurioje lyčių santykiai ir lytiškumo raiška apskritai nebūtų reguliuojama jokiomis normomis. Tiesa, kultūrinės normos nėra prigimtinės ir nekintančios. Jos egzistuoja tiek, kiek jas palaikome. Todėl lieka palinkėti mums susikurti tokias normas, kurios būtų tolerantiškos lyčių skirtumams, skirtingoms lytinėms orientacijoms ir lytinių tapatybių interpretacijoms.

Auksė Beatričė Katarskytė 2021 m. kovo 19-osios „Literatūros ir meno“ (Nr. 6) straipsnyje lytinius skirtumus bando supaprastinti į patriarchalinius prietarus ir oponuoja mano teiginiams apie asmeniškai įkūnytą lytiškumą teigdama, kad aš esą bandau paneigti feminizmą. Tačiau kritikuoju ne feminizmą (pats save gal ir nepelnytai laikau feministu), o tik tam tikras feministinių teorijų filosofines prielaidas. Svarbiausias mano kritikos taikinys yra lyties padalinimas į fizinę-biologinę ir socialinę. Šį fizinio kūno ir sąmonės atskyrimą kritikuoja daugelis feminizmo teoretikių. Man artimiausia būtų suomių tyrinėtoja Sara Heinämaa, kuri naujai interpretuoja Simone de Beauvoir filosofinį palikimą ir oponuoja Judith Butler koncepcijai. Tad feminizmo pozicijos ir akcentai lyties kūniškumo klausimu skiriasi priklausomai ir nuo to, ar remiamasi fenomenologijos ar postsrukturalizmo filosofinėmis prielaidomis. Fenomenologiniu požiūriu, kūnas ir įkūnytas lytiškumas turi būti suprantami ne kaip fizinis, „prigimtinis“ kūnas ir ne kaip socialinis konstruktas, bet kaip gyvenamas kūnas. Kūnas, S. de Beauvoir teigimu, yra ne daiktas, bet situacija, galimybė užvaldyti pasaulį ir ketinimų eskizas. Kūną suprasdami ne kaip fizinį daiktą, o kaip socialiai intencionalų, mes negalime konstruoti dualistinės lytiškumo sampratos. O A. B. Katarskytė, nors ir su nedidelėmis išlygomis tokiu dualizmu remiasi. „Šis dviejų žmogaus būties sluoksnių atskyrimas, iš pažiūros primenantis dekartišką dualizmą arba gamtos ir kultūros supriešinimą, yra supaprastintas, tačiau teorijoje ir feministinėje praktikoje labai pravartus ir istoriškai pasiteisinęs įrankis“ (p. 10). Remiantis šiuo supaprastinimu, moters moteriškumas gali būti apibrėžiamas tik kaip biologinių reprodukcinių funkcijų arba kaip socialinių funkcijų ir vaidmenų atlikimas. Tai yra akivaizdus prietaras, su kuriuo reikia kovoti. Manau, šis supaprastinimas gal ir pasiteisino atskleidžiant lytinių santykių politines implikacijas, bet dabar jis tampa kliūtimi suprasti lytiškai intencionalias asmenų patirtis. Teorinis samprotavimus apie vyriškumą ir moteriškumą turime susieti su tuo, kaip asmeniškai išgyvename savo ir kitų kūniškai išraiškingą bei situatyvų lytiškumą.  

 

¹ www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/z-zitkus-apie-biologine-ir-socialine-lyti-jeigu-zmogus-priima-save-toki-koks-yra-kodel-to-negali-padaryti-visuomene-56-1466396

² www.delfi.lt/news/ringas/lit/tomas-kacerauskas-esu-feministas-todel-pasisakau-pries-stambulo-konvencija.d?id=86593717

³ www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1355219/donatas-paulauskas-kas-yra-socialine-lytis

⁴ www.delfi.lt/mokslas/mokslas/vyrai-ir-moterys-pagrindiniai-fiziniai-skirtumai.d?id=49974314