Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pavasaris pasibaigė taip ir neprasidėjęs. Bet gal tik man taip atrodo? Juk pražydo net tie augalai, kurie ankstesniais metais ilgai dvejodavo, ar apskritai verta žydėti, žolė – iki kelių, paukščiai pernelyg nesislapstydami dėjo kiaušinius visur, kur tik rado plyšelį, net šildymą mieste išjungė, nors sodyboje šildytuvą bent trumpam įsijungdavau iki paskutinės gegužės dienos.

Bet „Poezijos pavasario“ nebuvo. Girdėjau, jis vyks vidurvasarį, bet tai kažkoks oksimoronas, vasaros pavasaris, forma be turinio, greičiau tik eilinis eurofestivalis, primenantis atkimštą ir per kelis mėnesius išsivadėjusį vyno butelį. Mėginu įsivaizduoti Kalėdas per Jonines ar Jonines per Vėlines: liepsnojančios kalėdinės eglutės, laužai ir žvakutės, paparčio žiedo ieškojimas kapinėse. Tiek to, reikia pristabdyti vaizduotės arklius, nėra, tai nėra to „Pavasario“, juk ir derlius ne kasmet uždera.

O kur dar, perfrazuojant Hemingway’ų, karantinas, kuris visada su tavimi. Šis darė viską, kad pavasaris neateitų: neleido bučiuotis ir glamonėtis, vertė laikytis per du metrus. O pavasaris, kaip žinia, yra poravimosi metas, antai blakės kareivėliai saulei pašvietus renkasi į didžiausius tūsus, visai kaip sirgaliai, plūstantys į atkrintamąsias kitais pavasariais. Beje, gamtininkai tvirtina, jog kareivėliai turi asmenybes, kitaip sakant, kai kuriose situacijose veikia pagal individualius modelius. To nepasakysi apie sirgalius. Šį pavasarį galėjai išvysti tik pavienes poreles, besislapstančias pažintinių takų tankmėje.

Pavasaris neatėjo ir tiems, kurie laukė pavasarinės Seimo sesijos svajodami apie Partnerystės įstatymą, kurie, mosuodami vaivorykštiniais skėčiais, nesitikėjo tokių nesibaigiančių liūčių ir griaustinio su žaibais virš Vingio parko bei interneto platybėse. Ir jiems pavasaris geriausiu atveju ateis rudenį. Daug pavasariškų vilčių teikusi Stambulo konvencija apskritai užsitraukė ledu, o kur dar siūlymai rengti referendumą, atitolinantys ją kaip miražą. Regis, šią konvenciją matysime kaip savo ausis arba, anot Kernagio, „kai ateis šventas Niekada“.

Svajojantiems apie tautų pavasarį irgi teko nusivilti. Rusijoje formuojasi amžinasis įšalas, botoksinis fiureris naikina kiekvieną žalesnį daigą, nuodija herbicidais arba persodina ten, kur nepateka saulė. Baltarusija, pernai dar svajojusi iki pavasario atsikratyti ūsuoto tarakono, visai kaip senajame multike, kurį pamenu iš vaikystės, tapo Šiaurės Korėja Senajame naiviajame žemyne. Šalyje, kur už spalvotas kojines gali atsidurti Okrestinoje, būti kankinamas, žeminamas ir prievartaujamas, metų laikų kaita nevyksta. Čia bunkeryje rašomas diktatūros serialo scenarijus, ir žurnalisto medžioklė naikintuvais tėra tik holivudiškas epizodas, iš pirmo žvilgsnio visai efektingas. Iš antro prašosi Dievo bausmės. Gal ir ne Dievo, pakaktų Europos. Pirmieji rimbo smūgiai pasirodė visai skausmingi, dangus viršum batkos tėvonijos ištuštėjo palikdamas daugiau vietos saulei.

Bet prie šio aviacinio konflikto prisideda ir Rusija – palaikydama kraujo brolį jau stabdo skrydžius iš Europos. Temperatūra krinta. Vėl vaizduotė mane nuneša tolyn: matau Manerheimo griovius palei rytinę Europos pusę, snieguose įsitaisiusius snaiperius, ore vietoj lėktuvų skrajoja snaigės. Žiema, šaltojo karo kvapas. Quo vadis, Domine?

Tarsi prisiminęs žiemą paskutinėmis pavasario dienomis nukvako mano automobilis, į visus neviltingus veiksmus atsiliepdamas tik kurtinančia tyla. Ir tu, Brutai...

Senais gerais laikais žiniuoniai ar šamanai būtų puolę aukoti jaučius, ožius ar net nekaltas mergeles. Pavasario jau neišgelbėsi, bet aukoti vis tiek teks, kad bent vasara ateitų. Ne sąžinę, ne tą sunkiai išvardijamą, bet įaugusį į kraują Vakarų civilizacijos vertybių dekalogą ar hektologą. Ir tikrai ne Navalną, Pratasevičių ar studentę Sofiją. Gal iliuzinę ramybę, gal pinigus, gal naivumą. Gal viską kartu. Kai pagalvoji, tai juk visiški niekai.

Prieš daugelį metų, dar ano Šaltojo karo laiku, parašiau tokį netobulą, keistą haiku ne haiku, kurio niekur nespausdinau, bet jis vėl sukirbėjo galvoje:

 

diktatūros didaktika:

diktatoriai diktuoja diktantą

diktoriams

 

Pagal haiku tradicijas, eilėraštis turi sietis su konkrečiu metų laiku. Tebūnie tai pavasaris, kuris neatėjo.