Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Metų pabaiga ir Naujųjų pradžia, atrodytų, tik simbolinė riba, neturinti kiek didesnės reikšmės žmogaus gyvenime. Tačiau laiko ritmas, metų laikų kaita iš tiesų suteikia tam tik­rus rėmus, net jei nesilaikai visų su religiniais papročiais ir tradicijomis susijusių ritualų. Man metų riba yra galimybė apžvelgti padarytus darbus ir svarbiausius įvykius. Ne tik todėl, kad reikia patekti įvairias mokslinės veiklos ataskaitas, bet ir todėl, kad laikas tarsi sulėtėja ir išsitęsia. Jo padaugėja, kai tamsiais žiemos vakarais užkūręs židinį galiu apmąstyti dar besitęsiančių, bet kartu jau besibaigiančių metų pasiekimus.

Bet šiandien man rūpi aptarti ne savuosius darbus, o 2021 m. išleistą filosofijos knygą – Jano Patočkos „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ („Phi knygos“). Tiesa, tai iš naujo suredaguotas ir įvadu papildytas 2002 m. „Regnum“ fondo išleistos Almio Grybausko išverstos knygos pakartotinis leidimas. Ir nors tai nėra visiškai nauja knyga, noriu aptarti būtent ją, nes, pasirodžiusi pirmą kartą, ji nesulaukė deramo dėmesio, liko nepastebėta. O tai vienas įdomiausių Rytų ir Centrinės Europos filosofinių tekstų. Jis turėtų būti mums artimas ne tik todėl, kad buvo parašytas regione, kuriam priklausome ir mes patys, bet dar ir todėl, kad jame atsispindi Lietuvą ir Čekiją siejanti bendra istorinė patirtis.

Patočka (1907–1977) – žinomiausias XX a. čekų filosofas. Jo darbai dabar sulaukia vis daugiau skaitytojų ir tyrinėtojų dėmesio. Pirma, jis buvo tiesioginis fenomenologinės filosofijos pradininko Edmundo Husserlio mokinys, kuris palaikė nuolatinius ryšius su savaip fenomenologiją plėtojusiais filosofais Martinu Heideggeriu ir Eugenu Finku. Ant­ra, jis ne tik originaliai interpretavo Husserlio, Heideggerio, Finko ir Hannah Arendt filosofines idėjas, bet plėtojo ir savitą fenomenologiją. Trečia, jis buvo vienas iš nedaugelio filosofų, parodęs fenomenologijos reikšmę istorijos, politikos ir etikos filosofiniams tyrimams. Ketvirta, jis yra įdomus ne tik kaip filosofinių tekstų autorius, bet ir kaip filosofinio gyvenimo pavyzdys.

Patočkos gyvenimas ir filosofinis kelias buvo kupinas sunkumų ir išbandymų. Studijavo Čekijoje ir Prancūzijoje, kur pirmą kartą susidūrė su Husserliu, kai šis atvyko į Pary­žių skaityti paskaitų apie fenomenologiją, vėliau išleistų „Karteziškų meditacijų“ pavadinimu. Taip pat studijavo Berlyne ir Freiburge, ten bendravo su Husserliu, Heideggeriu ir Finku. Patočka habilitacinėje disertacijoje „Natūralus pasaulis kaip filosofinė problema“ nagrinėjo huserlišką gyvenamo pasaulio sampratą papildydamas ją Heideggerio buvimo pasaulyje analize. Plėtodamas natūralaus pasaulio interpretaciją filosofas sukūrė originalią egzistencijos judesių sampratą. Didesnę gyvenimo dalį Patočka susidūrė su įvairiais filosofinio darbo apribojimais ir draudimais. 1939–1945 m., vokiečiams okupavus Čekoslovakiją, jis negalėjo dėstyti filosofijos universitete ir vertėsi atsitiktiniais darbais. 1948–1965 m., šalį valdant komunistams, jam taip pat buvo draudžiama dėstyti, tad dirbo kaip senosios čekų filosofijos tyrinėtojas ir humanisto Comenijaus raštų leidėjas. Po karinės sovietų invazijos į Čekoslovakiją, prasidėjus vadinamajai normalizacijai, nuo 1969 m. jo, kaip dėstytojo, veikla vėl nutrūko, tad dauguma paskaitų vyko neformaliai privačiose auditorijose. 1977 m. Václavo Havelo kvietimu jis įsitraukė į disidentinę „Chartijos 77“ veiklą ir mirė nuo širdies smūgio po saugumo policijos tardymų. Garsiausias Patočkos kūrinys „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ pirmą kartą buvo išleistas 1975-aisiais Čekijoje nelegalioje savilaidos leidykloje, o po kelerių metų jau pasirodė prancūziškai su Paulio Ricœuro įvadu.

„Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ – Patočkos filosofines pozicijas apibendrinantis veikalas, kuriame jis kelia klausimą, ar istorija turi prasmę. Filosofas siekia ištirti ne faktų istoriją, kaip ją dažnai supranta istorijos mokslas, bet istorinės veiklos ir šiuolaikinės civilizacijos prielaidas. Kaip ir Husserlis, modernybės krizę Patočka siekia apmąstyti grįždamas prie senovės graikų filosofijos ir Europos idėjos ištakų. Kita vertus, filosofas modernybės krizę kritikuoja kaip pasinėrimą į dogmatizmo ir nihilizmo liūną. Dogmatizmas, jo teigimu, pasireiškia, kai istorijos prasmė sutapatinama su religine eschatologija, politine, klasine arba rasine ideologija, o nihilizmas, prisidengdamas objektyvizmu, apskritai neigia istorijos prasmės egzistavimą. Ideologinį ir nihilistinį istorijos prasmės supratimą Patočka atskleidžia nagrinėdamas techninį civilizacijos progresą ir jo galutinį pasireiškimą XX a. karuose. Todėl eretiškos esė prasideda nuo istorijos kilmės aiškinimo, tuomet keliamas istorijos prasmės klausimas, analizuojamas XIX ir XX a. techninės civilizacijos nuopuolis, knyga užbaigiama sukrečiančios karo patirties apmąstymais.

Aiškinant Patočkos istorijos filosofiją svarbios dvi Husserlio idėjos. Pirmiausia, tai gyvenamo pasaulio samprata, kurią Patočka dažnai įvardija kaip natūralaus pasaulio problemą, ir Europos idėja, kaip begalinio istorinio tikslo samprata. Graikiškąją filosofiją abu autoriai supranta kaip europinės civilizacijos esmę, tačiau skiriasi akcentai. Husserlio teigimu, Graikijoje gimsta nauja filosofinė civilizacija, kuri peržengia bet kokius etninius bei religinius apribojimus ir sukuria begalinio tikslo siekiamybę. Tai dvasinio savęs pažinimo civilizacija, besirūpinanti tiesos pažinimu ir jos perdavimu kitiems. Tiesos klausimas sprendžiamas viešai ir įtraukiant visus racionaliai mąstančius piliečius. Tai politinės ir istorinės bendrijos sukūrimas. Patočka perima daugelį šios koncepcijos nuostatų. Kartu jis pabrėžia, kad filosofija yra ne tik universalaus mokslo pirmtakė, kuri atsako už visų mokslų prielaidas ir jų kritinę refleksiją, bet ir rūpestis siela. Kiek šis akcentų sukeitimas pakeičia huserlišką filosofijos sampratą, sunku pasakyti. Pirmiausia, Patočka kitaip supranta filosofijos ir religijos santykį. Filosofas, remdamasis filosofijos, kaip rūpesčio siela, koncepcija, teigia, kad krikščionybė savaip pratęsia graikiškąją filosofiją. Krikščionybėje, kaip ir platonizme, svarbiausia yra transcendencijos idėja ir su ja susieta savęs pažinimo bei transformavimo samprata.

Kaip minėta, Patočka istorijos apmąstymus pradeda nuo natūralaus pasaulio, kaip gyvenamo pasaulio, apmąstymų. Tiesa, natūralus pasaulis suprantamas pirmiausiai kaip ikifilosofinis mitinis pasaulis. Šis natūralus pasaulis sutampa su mitiniu, nes žmogus ne šiaip kuria mitinius vaizdinius apie pasaulį, bet ir gyvena mitiniame pasaulyje. Kitaip tariant, šis natūralus pasaulis yra prigimtinės kultūros pasaulis, etninius papročius ir tradicijas suprantantis kaip savaime suprantamus. Gyvenimo galimybes reguliuoja mitų ir papročių nustatytos taisyklės. Mitiniame pasaulyje palaikomas savaime suprantamas neproblemiškumas, nes tiesos klausimas tiesiogiai nėra iškeliamas. Tad istorijos pradžia yra filosofinis įvykis, kai nutraukiamas šis neprobleminis pasaulio savaime suprantamumas ir keliamas klausimas apie savosios egzistencijos bei istorijos vienovę ir prasmę.

Natūralus mitinis pasaulis yra darbo ir vargo pasaulis. Gyvenimas yra pririšamas prie savęs, nes gyvenimas yra skiriamas gyvybei palaikyti. Darbas siejasi su gyvenimo problemiškumu ir kartu jį paslepia. Ten, kur gyvenimo tikslas yra darbas ir gyvybės išsaugojimas, nėra vietos savivokai ir transcendentiniams gyvenimo tikslams. Remdamasis Arendt įžvalgomis Patočka atskiria darbo pasaulį ir rūpestį namų ūkiu nuo politinio pasaulio ir rūpesčio viešaisiais reikalais. Istorija prasideda įveikiant darbo pasaulio logiką ir atveriant bendrus viešosios erdvės reikalus. Patočkos istorijos filosofija – tai ne veiksmų ar faktų istorija, o esminio savęs pažinimo įvykio apmąstymas. Istorija galima tik kaip pakitęs santykis su savąja egzistencija, kurį užtikrina filosofinis gyvenimo perversmas ir natūralaus mitinio pasaulio įveikimas. Istorija atsiranda su filosofija ir politika. Tai laisvos lygių piliečių bendruomenės įsteigimas, kai rūpinamasi bendrais reikalais ir siekiama įgytas žinias perduoti kitiems. Tai bendruomenė, kurioje galima polemika, patikslinanti, pataisanti ir pratęsianti kitų įžvalgas.

Dažnai Patočkai, kaip ir Husserliui, priekaištaujama, kad jis pernelyg europocentriškai supranta istorijos prasmę. Nes esą universali (istorinė) yra europietiška kultūra, o visos kitos kultūros yra partikuliarios. Manau, tai supaprastinta interpretacija, europietiškos žmonijos idėją sutapatinanti su geografine bei etnine Europos samprata. Husserlis pabrėžė ne etninį ar geografinį europietiškumą, bet universalų, visose kultūrose pasireiškiantį racionalų mąstymą. Universalumą jis susiejo su filosofine bendruomene, kuri kritiškai svarsto įvairius klausimus ir vertina savuosius papročius. Kritiškai mąstančių filosofų bend­ruomenė yra universalios supercivilizacijos pavyzdys. J. Patočkos „europocentrizmas“ taip pat grindžiamas prasmės ieškojimu anapus save maitinančio ir išsaugančio gyvenimo ribų. Skaitant aptariamą knygą man pasidarė aišku, kad kultūrų skirstymas į neistorines, ikiistorines ir istorines yra ne diskriminuojantis, bet vertybinis. Istorinės bendrijos atsiranda kaip kritiškai mąstančių ir laisvai veikiančių asmenų politinės bendruomenės. Patočka istoriją ir civilizaciją analizuoja iš savosios čekų kultūros perspektyvos, bet kartu parodo, kodėl būtina joje realizuoti universalios civilizacijos siekius. Todėl jo raginimas kovoti už laisvę, kaip universalią vertybę, negali būti paneigtas teiginiu, kad laisvė yra tik Vakarų civilizacijos išgalvota idėja, o kova už žmogaus teises yra europocentrizmu grindžiama ideologija.

Patočkos filosofija neatsitiktinai tapo labai populiari tarp Honkongo studentų, kurie laisvę ir demokratines reformas suprato kaip aktualų imperinei galios prievartai besipriešinančios visuomenės iššūkį. Tačiau nereikėtų manyti, kad kartą iškovota laisvė mums garantuoja istorinį būvį. Kai tik kultūroje apleidžiami rūpestis siela ir prasmės paieškos darbai, visuomenė vėl pakliūva į save aprūpinančio natūralaus gyvenimo pinkles.