Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Rašydamas straipsnį „Ar reikia menininkes uždaryti į getą?“ („Literatūra ir menas“, 2022, Nr. 21) tikrai nesiūliau menininkių uždaryti į rezervatą ar kaip kitaip nuvertinti, nors kai kas tokių intencijų įžvelgė. Atskiri pasisakymai buvo šiek tiek polemiški, užaštrinti, bet taip elgiausi dėl diskusinės aistros. Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ tapo pretekstu diskutuoti apie lyties reikšmę mene ir kultūrinėje kūryboje apskritai. Ar egzistuoja moterų menas ir, jei egzistuoja, kokia prasme? Ar moterų menas egzistuoja todėl, kad jis skirtas specifinei moterų auditorijai? Ar moterų menas egzistuoja todėl, kad pasižymi specifinėmis moteriškomis temomis, ypatingu žvilgsniu ar raiškos priemonėmis? Ar moterų menas yra tik todėl, kad egzistuoja moteriškos lyties meno kūrėjos? Šiuos aspektus reikia atskirti. Dažniausiai pasirenkamas ketvirtasis variantas, nors jis tik tariamai atrodo paprastas. Moters tapatybė pasirodo esanti daug komplikuotesnė. Tuoj prireikia perspektyvos tikslinimo – kokia jos lytinė orientacija, kokia rasė, kokia socialinė klasė, kokia šeiminė padėtis. Taip dėmesys nuo meno kūrinių nukrypsta į kūrėjų psichologiją.

Norisi apginti estetikos pirmenybę. Meno istorija turi būti rašoma vadovaujantis estetiniais kriterijais, nekreipiant dėmesio į autorių lytį, lytinę orientaciją, rasę ar socialinę kilmę arba visus šiuos aspektus įtraukiant į analizės lauką per tai, kaip jie pasireiškia meno kūriniuose, kaip nuspalvina meno kūrėjų išreikštą pasaulėjautą. Jei meno kūriniai tiesmukai tapatinami su kūrėjų lytimi, rase ar lytine orientacija, tai jie yra psichologizuojami, pririšami prie specifinės perspektyvos ir netenka idealaus universalumo. Galite man paprieštarauti, kad kalbėjimas apie universalias estetines vertybes kaip tik yra vyrų pozicija, o moterys daug labiau pririštos prie savo kūniškos situacijos. Tačiau vyrai ne mažiau kūniški nei moterys. Gal tik mažiau reflektuoja savo kūniškumą ar jį ignoruoja. Tačiau estetinių vertybių universalumas nė kiek neprieštarauja subjektyviam įkūnytumui. Greičiau atvirkščiai, fenomenologiniu požiūriu, vertybės yra ne atrandamos grynu protu, bet patiriamos jausmiškai, o jausmai yra vienaip ar kitaip susieti su kūnu ar net lokalizuoti jame. Jei Andy Warholo kūrinius aiškinsime apeliuodami į jo homoseksualumą, liks nesuprastas ironiškas ikoninių atvaizdų dauginimas. Taip pat nuvils ir Thomo Manno kūrinių aiškinimas remiantis jo slepiamu homoseksualumu, tariamai atsiskleidusiu novelėje „Mirtis Venecijoje“. Lytiškumas vienaip ar kitaip pasireiškia kūriniuose, jei jiems būdingas siužetinis turiningumas.

Ne tik lytis, bet ir rasė gali tapti meninių refleksijų tema. Į galvą ateina neseniai skaitytas Nigerijos rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie romanas „Amerikana“. Jame autorė vaizdžiai aprašė juodaodės merginos, atvykusios studijuoti į JAV, patirtis ir nuostabą, kad daugumoje žurnalų reklamuojami odos ir plaukų priežiūros produktai yra skirti tik baltaodėms. Skaitydamas išsamius rūpesčio plaukais ir oda aprašymus vis pagalvodavau, kad heteroseksua­lūs vyrai rašytojai tokių detalių tikriausiai nepastebėtų, tačiau tai nereiškia, kad lytiškumas ar moters žvilgsnis gali būti atskleidžiami tik moterų kūryboje. Taigi rašydamas apie meno kūrinių tapatinimo su lytimi problemiškumą, turėjau omenyje moteriškumo tapatybės daugialypumą ir moterų meno termino dviprasmiškumą.

Moterų meno atskyrimas nuo bendros meno istorijos yra galimas, bet ši lazda turi du galus. Pozityvi vyrų diskriminacija (vyrų menas neegzistuoja) ir savotiška kompensacija menininkėms gali lengvai pavirsti nauja menininkių atskirtimi pagal lytį. Norėčiau, kad būtų suprastos ir tos moterys, kurios tokiam skirstymui prieštarauja. Tarkim, ne tik skulptorė Ksenija Jarošovaitė, atsisakiusi būti įtraukta į A. Narušytės sudarytą knygą, nes nepritaria tokiam skirstymui, bet ir Nacionalinės premijos laureatė Žibuoklė Martinaitytė, kuri po apdovanojimo interviu radikaliai pasisakė nenorinti būti priskirta moterų kompozitorių kategorijai. Toks nesitapatinimas su lytiškumu nėra maskulinistinės perspektyvos įtaka, o greičiau savosios asmenybės autonomijos pripažinimas, išsivadavimas nuo sustabarėjusios lytinės tapatybės. Galime prisiminti knygoje cituojamą Marianą Veriovkiną: „Aš nesu vyras, aš nesu moteris, Aš esu Aš“ (p. 35).

Knygą „Lietuvos menininkės“ perskaičiau kaip intriguojančią Lietuvos meno istoriją, į kurią žvelgiama per menininkių perspektyvą. Ypač sudomino XX a. pirmos pusės, okupuotos Lietuvos, išeivijos menininkių pristatymas, daugiausiai prisidedantis atkuriant nutylėtą istoriją. Bandymas naujai pažvelgti ir aktualizuoti moterų kūrybinį palikimą dabar plačiai paplitęs. Įsiminė keli Marijos Drėmaitės straipsniai apie Lietuvos architektes, Ilonos Mažeikienės ir Algės Andriulytės sudarytas leidinys „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“, o užsienio kalbomis nemažai teko skaityti apie primirštas ar visai nežinomas XX a. pirmos pusės filosofes.

Knyga „Lietuvos menininkės“ parašyta ne tik kaip meno, bet ir kaip moterų meno kūrėjų emancipacijos istorija. Dažnai pasitelkiamas socialinių ir politinių aplinkybių aptarimas, moterų menas suprantamas kaip kova prieš vyrų dominavimą ir siekis panaikinti jų nustatytą kanoną. Trečioje dalyje įtraukiamos menininkės, pasižymėjusios kaip aktyvios kovotojos už moterų teises. Knygos pabaigoje, atrodytų, pasiekiama laiminga pabaiga. Moterys užima visas svarbiausias galios pozicijas. Vadovauja kultūrinėms ir mokslinėms institucijoms, kultūriniams savaitraščiams, dominuoja meno tyrimo ir edukacijos srityse. Jos laimi vis daugiau apdovanojimų ir yra vis labiau pastebimos. Tačiau politizuotas meno supratimas supaprastina jo vertinimus. Nepritariu knygoje išsakomai minčiai, kad moterų pasiekimai galbūt yra ne jų nuopelnas, bet tik vyrų nenoro dalyvauti nepelningose kultūrinėse veiklose rezultatas. Taip ne tik menkinami moterų pasiekimai ir pasitikėjimas savimi, bet ir keliama abejonė ekspertų atrankos kriterijais, jų objektyvumu.

Galų gale, jei tikslas pasiektas, kas toliau? Jei galių pusiausvyra pasiekta ar net atsiduria moterų pusėje, feminizmas, kaip kova už lygias teises, nereikalingas. Šia prasme knygą svariai papildo Audronės Žukauskaitės straipsnis „Moteris, kuri (ne)egzistuoja“. Autorė, įžvalgiai formuluodama moters tapatybės paradoksą, aptaria 4 feminizmo etapus. Pirmasis yra kova už lygias teises, antrasis kovoja už moterų skirtingumo pripažinimą, trečiasis pabrėžia moteriškumo kaip socialiai sukonstruotos lyties reikšmę, o ketvirtasis kalba apie moters sustabarėjusios tapatybės atmetimą, apie buvimo moterimi daugialypumą. Viena įsimintiniausių metaforų – moteris kaip voratinklis, nes iškart save įsivaizdavau kaip tame tinkle beviltiškai įstrigusią zyziančią musę. Pasak autorės, feminizmas dabar jau turi kovoti ne už moterų tapatybę ar moterų galios įtvirtinimą, bet siekti ištirpdyti tapatybes sąveikų terpėse: „Todėl feminizmas turėtų reikšti ne kovą dėl išsilaisvinimo, bet atverti, parodyti ir išardyti tuos būdus, kuriais remiantis subjektai sukuriami ir reprezentuojami (...). Siekis laikytis tapatybės, kuri jau yra atgyvenusi, ir kovoti dėl pripažinimo, kuris jau pasiektas ir todėl neaktualus, nėra filosofinis sprendimas“ (p. 22).

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.