Dalius Jonkus. Meno kūrinys kaip sedimentacija

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

„Tad priėjau išvadą, kad mes visai nesame laisvi meno kūrinio atžvilgiu, kad jo nekuriame, kaip norime, bet jog jis, iš anksto būdamas mumyse, ir kartu todėl, kad yra būtinas ir pasislėpęs, kaip ir gamtos dėsnis, privalo būti atrastas.“*

Marcel Proust. „Prarasto laiko beieškant. Atrastas laikas“

 

Perskaitęs knygą, pasižiūrėjęs filmą, spektaklį ar dailės parodą ir patyręs estetinį malonumą dažnai svarstau: kas gi su manimi įvyko? Ar tai psichologinis įvykis, kuris gali būti fiksuojamas kaip cheminė reakcija mano smegenyse, ar vis dėlto kažkoks pokytis pačiame pasaulyje? Kaip menami, nerealūs įvykiai inspiruoja tokias transformacijas, pakeičia žmogišką patyrimą ir atveria naujas prasmes?

Estetikoje ir meno filosofijoje nuo seno svarstomas klausimas, koks yra meno kūrinio ir meno suvokėjo ryšys. Ar meno kūrinys, kaip estetinis objektas, egzistuoja tik dėl suvokėjo aktyvios veiklos ir pačiame kūrinyje glūdinčių galimybių konkretizavimo, ar primeta suvokėjui tam tikras sąlygas ir reikalauja iš jo atsidavimo ir ištirpimo meno kūrinio stichijoje? Tai klausimas apie aktyvumo ir pasyvumo santykį estetinėje patirtyje. Estetinis objektas negali egzistuoti be sintezuojančių ir kūrybinių suvokėjo veiksmų. Girdėdamas atskirus garsus negalėčiau klausytis net paprasčiausios melodijos, matydamas atskirus kadrus negalėčiau pamatyti jokio filmo, skaitydamas atskirus žodžius negalėčiau perskaityti jokio teksto. Klausydamiesi, matydami ar skaitydami meno kūrinius, mes juos papildome ir konkretizuojame remdamiesi savo išgyventa patirtimi ir vaizduote. Jei pripažinsime, kad meno suvokimas visiškai priklauso nuo skaitytojo, žiūrovo, klausytojo veiklos, kūrinys taps vien pretekstu suvokėjo projekcijoms ir intencijoms realizuoti. Tačiau meno kūrinys nėra suvokėjo vaizduotės sukurtas. Menas atskleidžia paties pasaulio fenomenų grožį. Dažnai meno kūriniai primeta suvokėjui skaitymo, žiūrėjimo ar klausymosi būdą. Skirtingo stiliaus muzika reikalauja skirtingo įsiklausymo ar net reagavimo. Pamenu, pradėjęs klausytis džiazo turėjau visiškai pakeisti klausymosi nuostatas, priimti visai kitokią ritmo patirtį.

Kodėl skirtingi meno kūriniai reikalauja skirtingų suvokimo būdų? Kaip atsitinka, kad dėl estetinės patirties mes leidžiamės vedami meno kūrinio struktūroje nužymėtais takais? Jei kiekvienas kūrinys pateikia savitus reikalavimus suvokėjui, ar skaitydami literatūrą, žiūrėdami paveikslus ir klausydamiesi muzikos liekame visiškai pasyvūs? Akivaizdu, kad pasyvumas ir aktyvumas patiriant meną yra ne vienas kitą paneigiančios, bet papildančios priešingybės. Norint suprasti meno kūrinio ir suvokėjo santykį ir kaip sąveikauja estetiškai patiriant aktyvumas ir pasyvumas, reikia grįžti prie sedimentacijos sampratos. Sedimentacija yra dinaminiais procesais suformuotos struktūros, jos kaip pėdsakai nurodo praeities įvykius ir kartu sudaro galimybę juos aktyvuoti. Aktyvuoti įmanoma tada, kai atrandama galimybė pakartoti ir atgaivinti jau sustabarėjusią pirminę prasmę. Sedimentacijos samprata nurodo, kad prasmė gali būti perduodama tik ją objektyvuojant ir struktūruojant, kita vertus, ji gali būti perimama tik aktualizuojant ir aktyvuojant. Taigi sedimentacijos procesas yra aktyvumas, suformuojantis pasyvias struktūras, kurios vėl turi būti aktyvuojamos. Visa tai gali būti pritaikyta meno kūriniams. Jie juslinėmis išraiškomis perduoda galimus pasaulio patyrimo būdus. Estetiniai objektai sedimentuotomis formomis ne tik išsaugo nuorodas į kūrimo veiksmą, bet ir pateikia reikalavimus suvokiančiam sub­jektui. Kitaip sakant, estetiniams objektams būdinga sedimentuota pasyvi struktūra, kuri gali būti aktyvuota suvokėjo, kai atrandamas tinkamas suvokimo būdas. Estetinė struktūra apima ne tik meno kūrinio suvokimo, bet ir kūrimo problematiką. Analizuodami meno kūrinį turime atskleisti, kaip jame suvokimo galimybės dera su kūrybinėmis intencijomis. Apmąstydami meno kūrinius, mes suvokiame, kaip per juos atsiskleidžia pasaulis ir jo patyrimas. Menas pateikia mums pasaulio paveikslus, kurie galioja kaip epistemologinės metaforos, kaip naujas visatos matymo, jutimo, supratimo ir priėmimo būdas. „Nusisekusi išraiškos operacija skaitytojui ir pačiam rašytojui ne tik palieka atmintinę, ji priverčia reikšmę egzistuoti tarsi daiktą paties teksto šerdyje, padeda jai gyvuoti žodžių organizme, ji patalpina reikšmę į rašytojo ar skaitytojo vidų tarsi naują jutimo organą, ji atveria mūsų patirčiai naują lauką arba naują matmenį“, – rašo prancūzų filosofas Maurice’as Merleau-Ponty.

Galima teigti, kad visiems menams būdingas susiformavusių suvokimo schemų ir įpročių kvestionavimas. Vienas iš pavyzdžių būtų Julio Cortázaro romanas „Žaidžiame klases“. Tai argentiniečio Orasijo Oliveiros meilės istorija, tragiškai pasibaigusi Paryžiuje ir vėl išgyvenama Buenos Airėse. Tačiau knygos esmė – kita. Svarbiausias romano tikslas, kaip teigia autorius, skaitytoją mėgėją išmušti iš įprastų vėžių, iš inertiškos kasdienybės, kad atsibustų iš protinio įmygio ir imtų aktyviai, savarankiškai mąstyti. Kita vertus, pasak autoriaus, rašytojas turi be perstojo keisti išeities tašką žvelgdamas į gyvenimą, kad galėtų skaitytojui parodyti vis kitas jo puses. Skaitytojui siūloma pasirinkti vienokį ar kitokį skaitymo būdą, atlikti judesius, kurie būdingi vaikų žaidimui „Klasės“.

Menas atmeta įprastas suvokimo schemas, dėl psichologinių ir kultūrinių įpročių taip įsišaknijusias, kad, atrodo, tarsi natūralias, tačiau kartu perima visus ankstesnius meninio suvokimo būdus. M. Mer­leau-Ponty sedimentacijos sampratą pritaikė analizuodamas įvairias kultūrines institucijas. Meno instituciją jis traktavo kaip ambivalentišką veiksmą, kuris inicijuoja procesą ir nustato meninio veiksmo formą taip, kad pats nebūtų galutinai užbaigtas, bet suteiktų galimybę save išsaugoti, pratęsti, pakartoti arba reaktyvuoti išvengiant sustabarėjimo pavojaus. Instituciją jis suvokė kaip kūrybinio prasmės steigimo alternatyvą. Jei prasmės steigimas suprantamas kaip kūrybinis sąmonės aktyvumas, tai institucija pirmenybę teikia ne subjektui, o objektui, kuris savo forma nustato elgesio su juo ribas. Institucija, nepaisydama laiko tėkmės, depozituoja prasmes ir išsaugo galimybę jas aktyvuoti. Menas, kaip institucija, veikia kūrybiškai išsaugodamas pakartojimo galimybę. Taigi meno kūrinys yra ne tik praeities kūrybinių veiksmų liekana, nuosėdos, bet ir kvietimas sekti, pakartoti ir atnaujinti depozituotas prasmes.


* Vertė Galina Baužytė-Čepiskienė.


Straipsnis parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto (Nr. SMIP-22-17) dalis


Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.