Dalius Jonkus. Poezija po Bučos

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Mąstydamas, ką galima pasakyti tema „Poezija po Bučos“ pirmiausiai pagalvojau, kad reikia kalbėti apie poeziją karo metu. Reikia apsvarstyti tokius klausimus: ar įmanoma kurti poeziją kai žudomi žmonės? ar keičiasi poetinio žodžio prasmė karo sąlygomis? ar poezija gali būti ginklas? Daugeliui poe­zija ir karas galbūt atrodys nesuderinami. Yra net posakis, kad prabilus ginklams mūzos nutyla. Gintaras Grajauskas esė „Karo metų lyrika“ suformulavo mintį: „...rašyti eilėraščius apie karą, esant toli nuo jo, kažkaip nepadoru. Lyg rašytum šiurpius reportažus iš fronto saugiai sėdėdamas užnugaryje.“1 Kita vertus, pasigilinus paaiškėjo, jog poezija ir karas ne tik suderinami, bet ir karas nuo seno – viena pagrindinių poezijos temų. Pakanka prisiminti „Iliadą“ ar jos atgarsius Konstantino Kavafio poezijoje (pvz., jo eilėraštis „Achilo žirgai“).

Gyvybės ir mirties priešprieša, būties virtimas niekiu tampa nuolatine poezijos apmąstymų tema. Šią tradiciją pratęsia ir šiandienė poezija, kurioje atsispindi karo Ukrainoje patyrimai. Tomo Venclovos eilėraštis „Azovo kampanija“ skaitytojui pateikia panoraminį ir kartu konkrečių detalių prisodrintą karo vaizdą, subjektas kreipiasi į istorijos deivę, o karas su visomis priešpriešomis iškyla kaip istorijos sugrįžimas, kaip antikinių archetipinių įvykių pakartojimas. Toks istoriosofinis ar net filosofinis karo stebėtojo pozicijos įsteigimas suteikia galimybę įprasminti chaotiškus karo įvykius. Kita vertus, kyla klausimas: ar toks karo aprašymas netampa jo estetizavimu? Poezija, kaip ir kiti menai, vaizduojant karo baisumus balansuoja tarp pasišlykštėjimo ir grožėjimosi. Todėl karo ar Holokausto įvykių vaizdavimas susijęs su ypatinga menininko atsakomybe. Apie šią atsakomybę ir manipuliacijų pavojų esė rašė ir G. Grajauskas: „Karo metu lyg ir nebūtų labai sudėtinga parašyti ką nors kertančio per emocijas, manipuliuojančio. Sukrėsti skaitytoją. Nes, kaip kadaise sakė vienas toks lietuviškos žurnalistikos veikėjas, iš protingų tiražo nesurinksi. Reikia manipuliuoti minia. O minia niekada nebūna labai intelektuali. Minią valdo ne protas, o emocijos ir instinktai. Ir viena, ir kita galima nesunkiai sužadinti. Tuo kartais užsiima ir menininkai. Visi jie tikriausiai nuoširdžiai tiki, kad formuoja tą kitokią, gerąją minią.“

Karo poezija yra tapusi tautinės ir pilietinės tapatybės ugdymo dalimi. Poetinis karo apdainavimas suvokiamas kaip patriotizmo ugdymas. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje ugdymo tikslais remiamasi poezija, sukurta Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Ispanijoje – pilietinio karo poezija, Lietuvoje – partizanų poezija ir pasipriešinimo dainomis. Tačiau taip poezija ne tik formuoja istorinę ir politinę sąmonę, bet gali būti įtraukta ir į politines bei ideologines manipuliacijas. Prisiminkime Antrojo pasaulinio karo temą sovietinėje Lietuvos literatūroje.

Poezija nebūtinai turi būti nukreipta prieš karą. Karas – tai greičiau archetipinė ribinės situacijos būsena, kai dar radikaliau nei kasdienybėje iškyla gyvenimo prasmės klausimai: kas yra drąsa, baimė, pasiaukojimas, išdavystė, užuojauta, neapykanta, kaltė ir nekaltybė, atsakomybė, pareiga, garbė, niekšybė, gyvenimo geismas, būties nyksmas? Karo poezija ne tik atspindi karo patirtis, bet ir formuluoja asmeninį santykį su krizinėmis situacijomis, suteikia galimybę įprasminti tragišką gyvenimo trapumo patirtį. Aišku, yra galimos skirtingos poetinio subjekto perspektyvos. Vienaip karas atsiskleidžia tiesiogiai dalyvaujant jame ir kitaip, kai jis poetiškai reflektuojamas iš tam tikros distancijos. Dabartinė ukrainiečių karo poezija dažniausiai siekia pavaizduoti įvykius tiesiogiai išgyvenančio subjekto akimis. Tai bandymas pagauti siaubingą karo patirtį iš dalyvaujančio chaotiškame griovimo ir naikinimo įvykyje perspektyvos. Bet galima ir kita nuostata. Pavyzdžiui, neseniai Dominyko Norkūno į lietuvių kalbą išversta Jerome’o Rothenbergo eilėraščių rinktinė „Khurbn“. Poetas apmąsto ir vaizduoja tragišką Holokausto situaciją, jau virtusią praeitimi. Todėl jo poezijoje pastebimas vėluojančios refleksijos, išgyvento skausmo ir tragiškos patirties aktualizavimas poetinėmis priemonėmis. Beje, pats J. Rothenbergas, tarsi atsiliepdamas į mums rūpimą klausimą „Poezija po Bučos“, teigia: „Esu daug svarstęs apie Adorno’ui priskiriamą ir, beje, kartais klaidingai verčiamą teiginį, kad rašyti poeziją po Auš­vico būtų barbariška. Tai netiesa, kadangi būtent Holokausto patirtis ir pastūmėjo mane poezijos link. Po Aušvico lieka tik poezija.“

Dar vienas „Poezijos po Bučos“ aspektas žvelgiant iš filosofinės perspektyvos būtų klausimas apie estetikos ir etikos suderinamumą. Jau minėjau, kad karo estetizavimas gali pasirodyti visiškai ne­etiškas ir antihumaniškas. Mąstydamas apie estetikos ir etikos sąryšį ir apie tai, kad šios plotmės negali būti tapatinamos, prisiminiau filosofo Vosyliaus Sezemano gulage rašytus svarstymus šia tema. V. Sezemanas, kalėdamas Taišete, kitiems nuteistiesiems skaitė filosofijos ir estetikos paskaitas. Yra išlikęs jo parašytas fragmentas „Dvasinio grožio problema“2. Filosofas šiame tekste analizuoja estetikos ir etikos santykį tarsi apversdamas perspektyvą. Jis svarsto ne apie tai, ar siaubingus dalykus vaizduoti estetiškai yra etiška, bet, priešingai, ar stebėdami etinius poelgius galime išgyventi estetinius jausmus. Aprašydamas etinių poelgių estetiškumą V. Sezemanas išskiria dvi aplinkybes: pirma, tai ne bendri samprotavimai apie grožį, o visada konkrečios situacijos ar įvykio patyrimas. Antra, estetinius išgyvenimus sukelia tokie veiksmai konkrečioje situacijoje, kurie nustebina spontaniškumu, aiškumu ir savalaikiškumu. Filosofas pabrėžia: estetiniai jausmai susiję su nuostaba bei netikėtumu ir ištinka dažniausiai tada, kai etinius poelgius atlieka tie žmonės, iš kurių tokio elgesio nesitikima. Šios mintys tinka ne tik lagerio kasdienybei apmąstyti, bet ir karui įprasmint.


1 www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/gintaras-grajauskas-karo-metu-lyrika-286-1925112

2 www.satenai.lt/2017/05/19/dvasinio-grozio-problema/

Pranešimas skaitytas festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ konferencijoje „Poezija po Bučos“

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.