Donatas Petrošius. Negyvensime kaip švedai

Donatas Petrošius. Negyvensime kaip švedai

 

Ruduo yra tas pats, kas vasara, tik į pabaigą tamsiau, niūriau ir šalčiau, bet jei į tokias smulkmenas nekreipi dėmesio, gali vasaroti iki lapkričio pabaigos. Paskui prasideda trumpiausias metų mėnuo – gruodis, kai turi suspėti pabūti visiems geras ir kažkur pasislėpti iki pavasario.

Rudens vidury „Šilalės artojuje“ perskaitau, kad kelininkai, prieš asfaltuodami žvyrkelį tarp Upynos ir Kaltinėnų, nušniojo pakelės medžius. Esu ne kartą į Medvėgalį dviračiu važiavęs tuo vaizdingu kalvotu vieškeliu, kertančiu greitkelį Kaunas–Klaipėda ties aukščiausia magistralės vieta. Nuvažiuoju pasižiūrėti – ne, ne visus nukirto. Paežerio gyventojai atsikovojo Smetonos laikų ąžuolą. Dar mačiau paliktų bent porą uosių pakelėje, nežinia – su visam ar laikinai. Galėjo daugiau palikti, bet, matyt, nebuvo nei noro, nei valios. Minėtame laikraštyje reporterio pakalbinta senyva moteriškė skundėsi, kad kelininkai nupjovė jos namų valdoje augusius brandžius medžius, kadaise jos tėvo sodintus. Maža to – jei tų medžių taip reikia, pasiūlė viešame internetiniame aukcione nusipirkti – dailiai nugenėtus ir paverstus apvalia mediena.

Prieš keliolika metų, kai asfaltavo žvyrkelį nuo mano Bijotų iki Girdiškės, iškirto gana saugiu atstumu augusius brandžius ąžuolus, uosius, obelis, nemenką rėžį Juciaus beržyno. Savo vaikystės nubėgiotą kelią vietomis sunkiai beatpažinau. Ne tik medžių gaila. Kraštovaizdis pasikeitė. Tiesa, toje 4 kilometrų atkarpoje prie medžių šliejosi trys ar keturi koplytstulpiai su rūpintojėliais. Per visą soviet­metį religiniai objektai atsilaikė, bet dabarties kelininkai kruopštesni už anų laikų politrukus. Matyt, pakelės buvo paliktos vėlesniam laikui – per kraštovaizdį ritosi melioracijos bangos. Pamenu, kaip vėliausioji, jau po 1980-ųjų, neatpažįstamai pakeitė laukus tarp Bijotų ir Padvarių iš gyvo įvairaus peizažo palikdama vientisą agrodykumą.

Pernai išasfaltavo žvyruotą ruožą tarp Bijotų ir Skaud­vilės. Buvau susitaikęs, kad nebeatpažinsiu ir šito vaikystės vieškelio. Rezultatas maloniai nustebino: medžiai palikti beveik visi. Gal todėl, kad prieš 30 metų, pačioj sovietmečio pabaigoj, kelių platintojai buvo iškapoję viską, kiek pasiekia. Mes tada ne į medžius žiūrėjome: ties Simėnais nukasė maro laikų senkapių kalvelės kraštą – tą pajutę kaukoles iš po žemių iškišo senų laikų nabašnikai. Pamenu – ir baugu, ir traukia eiti pasižiūrėti. Niekam tada tas nerūpėjo, tik mums, vaikams.

Kartais atrodo, kad elektrikai su kelininkais varžosi, kurie nuniokos daugiau žalumos. Prieš ketvertą metų bevasarojant porai dienų teko išvykt į Vilnių; grįžęs radau 1990 m. tėvo sodintus medžius nuniokotus elektrikų. Būčiau nuvijęs, bet nebuvau. Matyt, tykojo, kol išvyksiu. Pats turiu supratimo, kad kai kurias šakas po metų kitų būtų tekę nugenėti. Būčiau taip ir padaręs. Nebereikės. Medžiai išgyveno, panašu, augs toliau pamažu gydydamiesi žaizdas. Apmaudžiau dėl tarnybų požiūrio – po tokių intervencijų pasijunti tarsi gyventume ne kaip žmogus tarp žmonių, o kaip centro komiteto baudžiauninkai. Atvažiuoji iš Vilniaus, paskėsčioji rankomis. Jei nori kažką apginti, turi ten nuolat gyventi. Vietinių baugštumas, pasyvumas ir abejingumas garantuoja, kad ilgai niekas nesikeis.

Suaugę žmonės nemoka ir prisibijo keistis. Nejaukiai tūno patys įsikalinę formulėje – o ką kiti pagalvos? Metai bėga – turėtų ateiti naujos kartos su kitokiu supratimu, bet dar neatėjo. Gal Aplinkos apsaugos ministeriją kuriam laikui derėtų sujungti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šviesti vaikus pradėti nuo paprasčiausių dalykų, nuo supratimo – kuo kvėpuoji, ant ko vaikštai, ką matai. Lietuvos regionų peizažai (ypač mano gimtasis Šilalės rajonas) būtų visai nykūs, jei ne medžiai. Visa ta kolchozinė silikatinių plytų ir fermų architektūra nieko verta, dažniausiai darko kraštovaizdį. Ir tik žaluma šiek tiek gelbsti. Bijotuose yra Dionizo Poškos baubliai – pirmasis Lietuvoje kraštotyros muziejus. Tiesa, permainų laikais išvogtas. Už 3 kilometrų – ąžuoliniai Girdiškės bažnyčios altoriai. Keliaudamas toliau privažiuosi Upynos liaudies amatų muziejų, dar už 5 km – medinę Stasio Girėno gimtąją trobą. Pravažiavus Šilalę – medinę kalbininko Kazimiero Jauniaus klėtelę. Visa, ką aplink verta parodyti atvykėliams – arba medžiai, arba piliakalniai.

Beveik visa, kas tame krašte verta dėmesio – padaryta iš medžio. Bet jei pasižiūri atidžiau, beveik niekas tų medžių nesaugo. Niekur. Prieš keletą metų prie Vyšniakalnio (iš kur prieš 208 m. D. Poška parsiritino abu baub­lius) iškirto Ąžuolijos likučius. Tie šimtamečiai ąžuolai man buvo tarsi per stebuklą išlikęs Bijotų ir Bardžių senamiesčio kampas. Liko kelmai. Ir proginis jaunuolynas ant Vyšniakalnio. Jei papročiai nesikeis, nauji baubliai ateities kartoms neužaugs.

Prieš metus tame pačiame „Šilalės artojuje“ prisiminta 1989 m. kilusi iniciatyva apsodinti ąžuoliukais pakeles – sukurti 52 km ilgio alėją – nuo S. Girėno Vytogalos, iki Stepono Dariaus gimtinės prie Judrėnų Klaipėdos rajone: „Vienybės simboliams pritrūko žmonių meilės“ (silales-artojas.lt/naujienos/musu-dienu-istorija/2399-vienybes-simboliams-pritruko-zmoniu-meiles). Idėjos sumanytojas Eugenijus Ivanauskas, mokytojas iš Kvėdarnos liūdnai konstatavo, kad per 3 dešimtmečius išgyveno labai maža dalis pasodintų ąžuoliukų. Labiausiai medeliai trukdė traktoriams, ūkininkams ir bulvėms.

Šį rudenį pastebėjau, kad aplink Šilalę pradėti pjauti mišrieji eglynai. Vietiniai papasakojo, kad pluša verslininkai iš Marijampolės. Turi 6 robotizuotus medžių naikintuvus. Vienas toks kainuoja 1,5 milijono. Kad investicija atsipirktų, miškai įsisavinami kiaurą parą. Turbūt prieš investuodami suskaičiavo, kiek medžių Lietuvoje, kokių galima turėti lūkesčių.

Tas pats visur: sengirėse, draustiniuose. Medienos pramonė turi teisę gyvuoti, kaip visuomet gyvuodavo iki šiol – vieni miškai sodinami, kiti bręsta, treti – pjaunami. Neperskubant. Dabar, akivaizdu, pusiausvyra pažeista. Pastaruosius 4 metus valdę valstiečiai nemylėjo gamtos ir nebuvo žalieji.

Jau yra nauja Vyriausybė, tačiau vėl nieko nesitikiu. Painiava ta, kad nei konservatoriai, nei Ingrida Šimonytė rinkimų nelaimėjo. Jie iškovojo teisę formuoti valdančiąją koaliciją. 73 galvų dauguma kabo ir nuolat kabės ant plauko, jei mažieji partneriai su spec. poreikiais įsižeis ir pasitrauks. Nelabai yra kuo pakeisti.

Jei politikas, pretenduojantis į švietimo ministrus, kada nors interviu būtų leptelėjęs, esą vaikų tvirkinimas yra geriausia lytinio švietimo forma, niekas niekada jo vadovauti švietimo sistemai nebeprileistų. Simonas Gentvilas ne per seniausiai viešumoje postringavęs, kad Lietuvoje miškai kertami per lėtai, kad laiku nenupjautas miškas išleidžia į atmosferą CO2 etc., aplinkosaugos ministru patvirtintas be didelių debatų. Ir prezidentui per egzaminą neužkliuvo.

Dabar pandemija. Bet ji baigsis, reikės toliau gyventi. Išryškės kiti prioritetai. Turėčiau iš inercijos sakyti – kultūra. Bet taip nebesakysiu. Atradau sau: jei pilietis neišmoko jausti savęs, susigyventi su artimiausia aplinka – nešiukšlinant, neniokojant, neeikvojant, tai tokiam nereikia ne tik jokių eilėraščių, bet ir šiaip jokių žmogiškųjų kontaktų.

Per tuos 30 metų nuolat mus lydi imperatyvas ar pažadas – tuoj gyvensime kaip švedai. Buvau keletą kartų Švedijos miestuose ir jų apylinkėse. Geteborge pagyvenau savaitę be kelioninės skubos. Trečiąją dieną ėmiau pastebėti, kad gatvėse kažkas smarkiai ne taip. Galiausiai suvokiau – nėra visureigių. Turtingas miestas, čia pat „Volvo“ gamyklos, o gatvėse – taupūs mažalitražiai automobiliukai. Kad Geteborgo centre pamatytum džipą (save gerbiančio lietuvio atributą), tenka paėjėti ne vieną 100 metrų. Kitas kultūrinio šoko momentas – užmiesčio namukai. Salų archipelage aplink Geteborgą – tūkstančiai spalvotų miniatiūrinių namelių. Prakutęs lietuvis tokios kvadratūros pašiūrėse laiko sodo traktoriukus. Lietuviui reikia sodybos, dvarelio, tvirtovės. Lietuviai niekada negyvens kaip švedai, nes iškart nori daug daugiau. Žinoma, visur esama išimčių. Kas žino – galbūt kada nors hipsteriai pakeis Lietuvą į skandinaviškąją asketizmo pusę. Bet dar negreit.

Dabar yra taip: tie, kurie turi rėžį miško, žiūri, kaip greičiau pačiam iškirtus ar pardavus organizuotiems miškakirčiams. Vieni niekada negyvens kaip švedai, nes turi per mažai miško bei kitų gamtos duotų išteklių, kiti negyvens kaip švedai, nes jau gyvena už didumą švedų geriau.

Dažnai „Ikea“ pateikiama kaip švediškumo etalonas, nors pažiūrėjus atidžiau viskas yra atvirkščiai. Tikri švedai iš mūsų čiabuvių nesupirkinėtų tūkstančių hektarų miško už stiklo karoliukus pramoniniams tikslams. Ironiška, bet centrinė „Ikea“ įsikūrusi Vikingų gatvėje, todėl ir elgiasi atitinkamai. Be sentimentų.

Kova dėl čiabuvių miškų regionuose itin atkakli. Rek­lamose pasitelkiamos miglotosios technologijos. „Brangink mišką“, – skelbia viena firmelė. Brangink, suprask, ne tausok, o parduok mums, tariamai brangiau nei konkurentams.

Bet iš tiesų medžiai yra akivaizdžiausiai atsiperkanti investicija. Sprindžio dydžio spygliuočio sodinukas kainuoja 1 eurą, bet tokius pardavinėja tik urmu – po 100 vienetų. 2018-ųjų rudenį iš vieno medelyno pirkau pusmet­rinių maumedžių po 5 eurus. Po 2 metų sugalvojau savo maumedyną plėsti, skambinau – naujų mažų medelių neturėjo paauginę, o už tos pačios genties porą metų paaugusius iki poros metrų, jau prašė po 20 eurų. Per 2 metus vertė paaugo 400 procentų. Nėra geresnės investicijos už medžių sodinimą. Greičiau tas pavasaris ateitų.

Draugai