Donatas Petrošius. Šešėlių gaudynės

 

1

Bet aš žiemomis nuolat patekdavau į karantinus: sta­dionai užrakinti, dienos per trumpos, kad į barą nueitum. Kai jau strėnas nuo klaviatūros pradeda mausti, ateina pavasario sezonas.

Gera matyti žmonių veiklos pėdsakus socialiniuose tinkluose, bet ta medija nekaloringa. Radijas daug geriau. Ypač naujosios „LRT Klasikos“ laidos, kurias, šiek tiek pakrapštęs virtualybę, gali susirasti bet kada. Be atokvėpio perklausiau, kaip Laima Kreivytė kamantinėjo profesorių ir (jau atsiranda valios sakyti) prezidentą Vytautą Landsbergį apie prakalbas iš balkono, apie klasės draugą Jurgį Mačiūną; po to iškart tarsi tos pačios laidos tęsinys – Donato Puslio žmoniškai ilgas pašnekesys su Mantu Adomėnu apie George’ą Steinerį. Tada Aurimo Švedo „Istoriko teritorija“ su svečių rinktine, kurie kalba taip įdomiai, kad laidos tema tapo nebesvarbi. Klausiausi negalėdamas patikėti, kad ir lietuviai gali lietuviškai įdomių laidų sugalvoti. Iškart, keletą. „Radio Svobodos“ per 2 dešimtmečius atsiklausiau; kadaise buvusi stipri į kultūrą orientuota (už JAV mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma) rusakalbė stotis ilgainiui susocialėjo, senieji vilkai baigė karjeras. Lygiai prieš metus, kai Anatolijus Strelianas parengė paskutinę laidą „Jūsų laiškai“, pajutau, kad apskritai dingsta prisirišimas prie radijo institucijos.

Įdomu, ką dažniau skaitmeninės epochos pranašai laidojo – knygas ar radiją? Tą pačią naktį perklausiau Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos „Pirmąjį sakinį“. Iškart dvi laidas. Tokių dalykų klausytis sunkiau, kadangi apie literatūrą – vis norisi įsiterpti, papildyti. Retkarčiais nestipriai niuktelėti alkūne Mindaugui (Tomo taip gerai nepažįstu) – nebūtina eteryje retkarčiais suvaidinti naivesnio, negu esi iš tikrųjų. Mokykitės iš D. Puslio, A. Švedo, L. Kreivytės neprofesionalumo gerąja prasme, žurnalistinių fintų neišmanymo. Už visus reportažinius efektus, šokinėjimus, parazitines smulkiąsias rubrikas svarbiau yra kuo ilgesnis, kuo giliau kabinantis pokalbis. Inercinio žurnalizmo gamtoje – per daug.

Kita vertus – ačiū, draugai, jau ir tiek gerai. Besiklausydamas ir besiginčydamas su laidos vedėjais ir svečiais, prisiminiau pirmąsias eilutes iš savo neužrašytų knygų. Mano pirmojo romano pirmasis sakinys yra toks: „Žiemos nebuvo, bet pavasaris atėjo.“ Šį sakinį sugalvojau seniai, dar XX amžiuje. Jis mane taip apsėdo, kad teko sugalvoti ir veikėjus, skyrius, kontekstus, nuotykius, konfliktus. Užstrigau, nes jutau, kad kažko trūksta. Meilės. Bet paskui su meilėm nusvilau nagus ir nutariau su tuo žiauriu slėpiniu suvesti sąskaitas – imti ir parašyti romaną apie meilę. Bet tada kažkas pasiūlė parašyti romaną apie bet ką už gerus pinigus, tai ir padariau nedelsdamas – palengvėjusia širdimi bei slapyvardžiu. Kol rašiau už pinigus, dingo poreikis rašyti apie meilę, todėl susitelkiau prie romano apie labai gražią, mūsų laukiančią ateitį. Baisiausia, kad visa tai tiesa: rašyti tuos romanus rašiau, o iš galvos neišmesi suglamžytų lapų. Būna, vieno romano veikėjai nublūdija į kito romano lokacijas. Ypač į tą sterilųjį ateities pasaulį mėgsta veržtis tepaluoti mechanizatoriai iš pirmojo romano. Tenka atidėti visus darbus ir skubiai sumedituoti viską į savo vietas.

Patikėkit, kiekvienas egzistenciškai prakutęs rašytojas galvoje nešiojasi asmeninį Ulisą, bet tik Joyce’ui pavyko jį užrašyti. Todėl jis ir Joyce’as. Garbė ir pamink­lai jam. Suprantu, kodėl nuo Uliso taip greitai atkrentama. Perskaitai porą skyrių Joyce’o ir pajunti, kad tavo paties ulisai galvoje be adreso valkatauja. Kai sukalib­ruoji atgal iki pirmojo sakinio, nieko nebereikia.

Suprantu, kad literatūros istorijai negana vieno sakinio. Bet man dabar gana. Jei man duotų pildyti anketą, įrašyčiau, kad esu XX a. rašytojas, nes mano XX a. besniegė žiema-nežiema neįmanoma. Esu iš tų laikų, kai pusnys būdavo didesnės už žmogų. Kai slidžių turėdavau daugiau nei batų. Kai varvekliai nutįsdavo nuo stogų, kai obelis rišdavom nuo zuikių, kai kurapkų pulkai laukdavo už daržinės kampo, kad tėvas pabarstytų šienulių.

Dabar sakinys „Žiemos nebuvo, bet pavasaris atė­jo“ atsiduoda ekopranašystėmis, o sumanęs buvau kaip paradoksą, išmonę, tai, ko būti negali. Man prie širdies literatūra, nesusisiekiančia su tikrove. Grynoji literatūra yra rizika. Nes juk pakanka Uliso, Samuelio Becketto trilogijos apie Molojaus apmirimus. Pasakų.


2

Niekada neleidžiu pinigų lažyboms. Neturiu potraukio pranašauti. Realybė ir taip pernelyg įdomi, daugiabriaunė, o emocijos trukdo viską pamatyti ir džiaugtis nesuinteresuotai. Neprieštaraučiau gyventi keleriopai nuobodesniame, lėtame pasaulyje. Kol kas atradau tik vieną būdą šiek tiek pristabdyti be proto lekiantį laiką – nuo ankstaus ryto užsiimti fiziškai sekinančia veikla. Tik fiziškai išsekęs pajunti archajiškos valandos ilgį. Be viso kito, apmaudu, kad karantinas atims ilgąsias, pasidaryk pats valandas.

Neįsivaizduoju, kokie laukia įvykiai, tikra tik viena – pavasaris ir vasara pralėks greitai. Net jei jie bus kupini nepriteklių, liūdesio, apmaudo, nežinomybės. Nemenka dalis kultūrininkų nuolat tai patirdavo, kažkaip su tuo susigyveno. Daugybė sektorių per karantiną ir kurį laiką po jo pagyvens kaip laisvieji menininkai. Nieko gero – nei ta patirtis kaip nors praturtins, nei solidarumo visuomenėje padaugės. O jau atrodė: galbūt greit sulauksim, kad kuri nors vyriausybė imsis realiai teikti pirmenybę kultūrai (ir švietimui). Po tiek priešrinkiminių pažadėjimų ir netesėjimų realūs žingsniai iš pradžių atrodytų kaip balandžio pirmosios pokštas.

Ramūnas Karbauskis prieš pat karantiną spėjo parbėgti į Kultūros komiteto pirmininko kėdę Seime. Jei per 3,5 metų spektaklis nepasiteisino, jei publika nebetiki režisieriaus galiomis ir į „Žaldokynę“ nebeina, ar ne metas sukūrenti senas dekoracijas ir ruoštis naujam sezonui? Kai matau premjero Sauliaus Skvernelio veidą ekrane, nejaučiu jokio pykčio. Paprastas vaikinas, laimingai sutapus aplinkybėms, gavo teisę ketverius metus valdyti šalį. Nes tautiečiai, balsuodami demokratiniuose rinkimuose, suteikė mandatą tiems, su kuriais tuo metu buvo S. Skvernelis. Ir nereikia verkti, kad tai (dar) ket­veri prarasti metai šaliai. Ir net ne kultūra ar švietimas labiausiai nuskriausti. Man 2019-ieji įsimins kaip plynųjų kirtimų metai. Kiek praradom gražiausių miškų – baisu.

Pastarųjų metų didžiausia galios lauko mįslė: kodėl ir kaip tokiuose kontekstuose ministrų portfelių ėmėsi Liana Ruokytė-Jonsson ir Mindaugas Kvietkauskas? Gal jie iš vidaus atlieka kokį slaptą tyrimą? Meninį eksperimentą? Knygų parašys apie įgytas patirtis netikėtose erdvėse? Žinoma, džiugu, kad nieko blogo kultūrai jie nenuveikė. Bet ar turėjo galių pakeisti realių menininkų realų gyvenimą? Kažkodėl iš anksto nujaučiau, kad prie šios valdžios nieko nebus. Viena akimi seku naujienas iš LR Kultūros ministerijos. Neseniai spaudoje sumirgėjo pranešimas, jog ministerijai reikia ketvirtos viceminist­ro pareigybės tautinėms mažumoms, etninei kultūrai koordinuoti. Kiek pažįstu rusų kilmės Lietuvos rašytojų, nepatikėsiu, kad Lenai Eltang, Georgijui Jefremovui ar Vitalijui Asovskiui dabar labiausiai stinga koordinavimo. Ar apskritai kokios nors etninės pagalbos. Mūsų organizacijoje yra bent du lenkakalbiai rašytojai, bet, kiek man žinoma, negyvena Lietuvoje. Įdomu, ar įmanoma didesnė lenkakalbių piliečių globa ir koordinacija, nei esama dabar, kai Lenkų rinkimų akcija priklauso valdančiajai koa­licijai Seime, turi dvi galvas Vyriausybėje ir gausybę atstovų Šalčininkų, Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto savivaldybėse? Regint etninius prioritetus (etnokultūra be valdiškos globos pergyveno visas okupacijas), pradedi įtarinėti, kad iš ministerijos kažkokie žmonės siunčia signalus, esą papuolė į kitas, paralelines tikroves, kur nėra nei profesionaliųjų menų, nei bibliotekų, nei kultūrinės spaudos.

Jei karantinas leis, rudenį matysim naujus veidus. Bet nereikia tikėtis per daug. Nesvarbu, ar rinkimus laimės socialdemokratai, ar konservatoriai, jie negaus tiek mandatų, kad patys vieni formuotų ministrų kabinetą. Nesinori prisiminti, kam socialdemokratai buvo atidavę kultūros ministro kėdę 2012–2016 metais. Kultūrai tušti metai. Konservatoriai 2008–2012 m. taip pat Kultūros ministeriją atidavė koalicijos partneriams. Kai pirmiesiems partneriams su Remigijumi Vilkaičiu priešaky nusibodo, dėl laimingo atsitiktinumo ministrauti kliuvo Arūnui Gelūnui, kuriam niekas netrukdė vykdyti realių reformų. A. Gelūnas buvo keista išimtis su minist­ro portfeliu, panašiai kaip Kornelijus Platelis kadaise.

Ruduo nusimato sunkus. Valstybė, deja, yra vienintelis realus mecenatas. Ne tik menininkams. Tiksliau, pirmiausia – ne menininkams. Naivu būtų tikėtis, kad kultūra taps prioritetu, jei teks skolintis keletą milijardų visoms skylėms užkamšyti. Ne kartą skelbta, kad milijardas cirkuliuoja šešėlyje. Tų šešėlių neišgaudė net ši vyriausybė su buvusiu policininku priešaky. Išsireikalaukim patentą šešėliams miškuose gaudyti. Pavyzdžiui, pagauna litmenio kuopelė Pabradės miškuose šešėlį su šimtatūkstantine rūkalų kontrabanda – pusę redakcijai, pusę valstybei. „Nemunas“ iš Nemuno prie Pagėgių plukdomas gėrybes žeberklais gausiai graibytų ir vargšus Vilniuje šelptų. Sakysit – nerealus planas? O rašyti projektus SRTR fondui viliantis kaip nors galus suvesti realiau? Eiti į Kultūros komiteto posėdį ar, negaištant laiko, eiti šešėlių gaudyti?