„Susipažįstu su kokiu nors italu, ir jis teiraujasi, iš kur aš. Sakau, kad gimiau Maskvoje, ir tas puola glėbesčiuotis sakydamas, jog labai mėgsta rusų literatūrą. O aš jam į tai: kai sutinkate anglą, jūs taip pat puolate glėbesčiuotis šaukdamas, kaip mylite Shakespeare’ą ir Dickensą? Žmogus tuomet susimąsto: o kodėl aš taip elgiuosi?“ – vasario pabaigoje svetainėje „Bernardinai.lt“ pasirodžiusiame interviu pasakojo Rusijos opozicijos atstovė, menininkė Jekaterina Margolis, daugiau nei dvidešimt metų gyventi Venecijoje. 

 

Donato Ališausko nuotr.

 

Rašytojas Fiodoras Dostojevskis ir kiti rusų literatūros klasikai dažnai pasitelkiami siekiant parodyti, kaip Rusija išnaudoja kultūrą tam, kad skleistų savo šiuolaikinę ideologiją, vadinamą „rusų pasauliu“. Visgi galbūt J. Margolis apibūdinta glėbesčiavimosi situacija atspindi ne „rusų pasaulio“ sėkmingą skverbimąsi į kitas šalis, o kaip tik to pasaulio ribotumą. Viskas, ką įdomaus gyvenantiems toliau nuo posovietinės erdvės rusų kultūra gali pasiūlyti, ir yra tik klasika, pasibaigusi maždaug su Antruoju pasauliniu karu. Sutikę anglą nepuolame šaukti Charles’o Dickenso vardo, nes jie turi „The Beatles“ (1960–1970), Džeimsą Bondą (nuo 1953), „Spice Girls“ (su pertraukomis 1994–2019), vis dar rašančią J. K. Rowling ir aibę kitų gerai žinomų tiek populiariosios, tiek profesionaliosios kultūros kūrėjų. Ką vakarietis gali žinoti iš šiuolaikinės rusų kultūros? „t.A.T.u.“, – atsakė pažįstamas britas.

Kuo laisvesnė šalis, tuo labiau joje klesti kūryba, o jos kultūra lengviau perlipa kitų valstybių sienas. Rusija sukaustyta režimo ir visuomeninės nevilties, daug jos kūrėjų pabėgo, o likę arba nustojo kurti, arba šoka pagal oficialiąją liniją. Kai beveik nieko prasmingo nesukuriama, į užsienį tenka skverbtis naudojant daug brangesnes šešėlines priemones, tokias kaip dezinformacija, propaganda, tiesos neatitinkančių naratyvų skleidimas.

Laisvos šalies ir kultūros gyvybingumo santykio teoriją galima patikrinti pažvelgus į kitą nedemokratišką milžinę. Nors Kinija užtikrintai veržiasi į pirmąsias pasaulio gretas pagal daugybę rodiklių, kultūros srityje ji turi mažai ko pasiūlyti. Kokio kultūros žmogaus pavardę šauktumėte sutikę kiną? Spėju, Konfucijaus. Spėjimus patvirtina Pasaulinis minkštosios galios indeksas (Global Soft Power Index). 2026 m. sausį paskelbtame naujausiame šalių sąraše Kinija užima antrą vietą po JAV. Indeksas matuoja aštuonias sritis ir jų siauresnius aspektus: verslas ir prekyba, tarptautiniai santykiai, švietimas ir mokslas, kultūra ir paveldas, viešasis valdymas, žiniasklaida ir komunikacija, tvarumas, žmonės ir vertybės. Kinija pirmauja beveik visose verslo ir prekybos, švietimo ir mokslo kategorijose. Kitais žodžiais, ten, kur įtaką galima nusipirkti už pinigus arba veikia lankstumo nereikalaujantis binarinis mąstymas. Kultūros srityje Kinija matoma tik kalbant apie paveldą, o medijų srityje iššoka tik laukelyje „Atidžiai stebiu su šalimi susijusią informaciją“ (tai skamba logiškai turint galvoje vieną didžiausių pasaulio šalių).

 

Walto Disney piešta verslo schema

 

Vienintelė pasaulinė šiuolaikinės kiniškos kultūros pastarųjų metų sėkmė – lėlės „Labubu“. 2015 m. honkongiečio menininko Kasingo Lungo (užaugusio Nyderlanduose) sukurtas mielas ir kartu bjaurus velniukas (įkvėptas skandinavų mitologijos) užpernai išpopuliarėjo visame pasaulyje k-pop (Korėjos, ne Kinijos!) muzikantės įtakos dėka. Lėles gaminanti įmonė „Pop Mart“ vos ne per naktį tapo didžiausia pasaulyje žaislų gamintoja: pernai jos rinkos vertė viršijo Barbės gamintojo „Mattel“, „Hello Kitty“ gamintojo „Sanrio“ ir žaidimų bei žaislų gamintojo „Hasbro“ kartu sudėjus. Tokia sėkmė greitai sudomino Kiniją valdančią Komunistų partiją – žurnalas „The Economist“ rašė, kad partijos propagandos biuras susitiko su žaislų gamintojais ir juos kaltino, esą žaislai atrodo nepakankamai kiniški. Pasak pokalbio liudininkų, įmonei teko teisintis, kad per daug kiniškai atrodantys produktai užsienyje nėra populiarūs.

„Labubu“ gamintojai tikisi atkartoti bendrovės „Disney“ modelį: išnaudoti pamiltus personažus kuriant filmus, pramogų parkus, žaidimus ir atributiką. Šių metų vasarį „Disney“ paskelbė, kad net 72 proc. veiklos pelno korporacija gavo iš patirčių padalinio, kuriam priklauso pramogų parkai ir atributikos licencijos. Dar prieš dešimtmetį dauguma pelno suplaukdavo iš filmų ir televizijos. Gal tokia pelno proporcija tik įrodo 1957 m. Walto Disney nupieštos verslo schemos teisingumą. Schemos centre atsiduria istorijas kurianti kino studija, o aplink ją – įvairiausi turinį įdarbinantys būdai, tokie kaip televizija, atributika, leidyba, muzika ir pramogų parkai. W. Disney diagramoje visa ko pradžia yra nežabota vaizduotė, gebanti pasakoti istorijas, o šios skleidžiasi ir generuoja pajamas. Prasideda pasaka, ir ji tęsiasi be galo. Kinai su „Labubu“ irgi nori pasakos, tik, regis, pradeda nuo kito galo – sukūrę atributiką ir prekes, bando joms pritaikyti istoriją, kuriai daryti įtaką glemžiasi ir valdžia.

Amerika, Kinija, Rusija – titanų kovos. Nykštukai neturi resursų nei užsiimti rimtais naratyvų lankstymais, nei skleisti dezinformacijos dūmų, nei pasakas be galo paversti eksponentiškai augančiais verslais. Atrodo, kad lieka tik suteikti erdvės ir galimybių vystytis kultūrai. Sutiktas užsienietis apkabins ir sušuks: Lapelytė! Mekas! Mačiūnas! Nekrošius! Grigorian! Škarnulytė! Gražinytė-Tyla! Koršunovas! Grinkevičiūtė!