Marijonas Mikutavičius dainuoja: „Pasveikinkit vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva.“ Ir vis dėlto dainos žodžiai klaidinantys. Sprendžiant iš to, kiek „laba diena“ išgirsti daugiabučio laiptinėje ar pažintiniuose takuose, sveikintis – ypač su nepažįstamaisiais ar ten, kur galima prasmukti to nedarant, – nėra taip paprasta. Įdomu, kodėl?

 

Donato Ališausko nuotr.

 

Viena priežasčių, kodėl sveikintis nėra „šitaip lengva“, gali būti, kad mūsų pasisveikinimo žodžiai gana aiškiai suskirstyti į atskiras grupes. Su nepažįstamaisiais „laba diena“, su bičiuliais – „labas“, su (potencialiais) meilužiais – „labukas“. Sveikinimasis „laba diena“ formalus ir ilgas, o „labas“ – nepakankamai mandagus. Kaimynų net vardų nežinai, nors matai bemaž kasdien: su jais riba tarp „labas“ ir „laba diena“ išsitrynusi. Lengva pasiteisinti ir nieko nesakyti. Ne kartą teko girdėti, kaip, išgirdę laiptinėje kažką judant, žmonės pastoviniuoja savo bute, palaukia, kol kaimynas nusileis ar užlips laiptais, ir tik tada atrakina duris ir išeina patys. Tokios situacijos pasako daugiau apie mūsų socialinius santykius nei apie socialinę lingvistiką. Šios istorijos paprastai pasakojamos kaip anekdotai, bet kiekvienas juokelis savyje turi krislą tiesos. Tokia baimė prasilenkti su nepažįstamais žmonėmis kelia ne juoką, o liūdesį.

Kiek yra tekę vaikščioti gamtos takais abipus Alpių, visi prasilenkiantys lankytojai nusišypso, palinksi galvą ir dažniausiai ištaria „ciao“ ar „hallo“. Per kovidą ypač išpopuliarėjusiuose mūsų pažintiniuose takuose ar pakeliui link jūros Neringos miškuose dažniau pamatysi nuleistas akis. Na išties – atrodo, reikia peržengti kažkokį vidinį slenkstį, kad pažiūrėtum žmogui į akis ir ištartum „Lab...“. Įtariu, kad tą slenkstį šiek tiek paaugina ir neapsisprendimas, ką sakyti: nepažįstamiems „labas“ netinka, o „laba diena“ skamba per oficialiai. Kitose kalbose ir kultūrose atrodo natūralu miške praeiviams sakyti „hello“, „¡hola!“, „hej“. Aš pats, kai ribos neaiškios, renkuosi tarti ar laiškuose rašyti „laba“. Gal tik įsivaizduoju, bet rašydamas ar girdėdamas šį žodį jaučiu idealią svetimumo ir noro suartėti pusiausvyrą.

Dar galima sakyti „sveiki“, bet su šiuo žodžiu irgi ne viskas paprasta. Per savo vidutinės trukmės gyvenimą ne kartą susidūriau su tokio pasisveikinimo nuodėmėmis. Prieš gerą dešimtmetį bendrovės, kurioje tada dirbau, vadovė buvo uždraudusi darbiniuose laiškuose rašyti „sveiki“, esą šio pasisveikinimo kultūringi žmonės nevartoja. Ta taisyklė kaip kokia vaikystės trauma įsirėžė smegenyse, ir dabar ketindamas rašyti laišką mikrosekundę stabteliu pamąstyti, kokiu žodžiu pradėti. Linkėjimas pasveikti vis tiek dažnai prasprūsta. Neseniai vėl sulaukiau pabarimo už „sveiki“ vartojimą. Ėmęs klausinėti su kalba dirbančių ir ją puoselėjančių žmonių, kuo nusikaltęs žodis „sveiki“, ne kažin ką sužinojau, visi trūkčioja pečiais. „Lietuvių kalbos žodyne“ prie „sveikas“ pateikiama „sveikinimo, sveikatos linkėjimo“ reikšmė, o prie pavyzdžių – ir Kristijono Donelaičio, ir Maironio, ir daugybės kitų klasikų citatos. „Labas“ linki turto, „sveikas“ – sveikatos: abu iš tos pačios dainos, žodžių neišmesi, juk sveikata – brangiausias turtas.

Nusprendžiau pasinaudoti menotyrininko, publicisto Ernesto Parulskio mėgstamu nereprezentatyvių apklausų metodu – paklausiau sekėjų instagrame, ką anie žino apie „sveiki“ nuodėmes. Daugelį šokiravo pabarimai už „sveiki“ vartojimą, jiems tai buvo naujiena, bet ne vienas prisipažino vengiąs šio pasisveikinimo, esą jis nekultūringas, sovietinis, rusiškas, primenantis „zdravstvuite“. Bet ir lotyniškas, Italijoje iki šiol plačiai vartojamas „salve“ reiškia tą patį. Aišku, lotynai nebuvo mūsų okupavę, tad tokios reakcijos suprantamos. Kiti barė nelogiškumą kreiptis vyriška daugiskaita į, pavyzdžiui, vieną moterį. 

Ko gero, viskas kur kas paprasčiau. Pasak estų rašytojo ir kultūrologo Reino Raudo, estai nesisveikina su nepažįstamaisiais ne todėl, kad yra nedraugiški, o todėl, kad gerbia kito žmogaus teisę būti paliktam ramybėje. Estiją nuo Lietuvos skiria vos 200 kilometrų.