Eugenijus Ališanka. Mažmožių dievas ir kitos knygos

 

Yra tokia knyga „Mažmožių Dievas“. Nesu jos skaitęs, tačiau ne visos knygos ir skirtos skaityti. Vaikystėje naudojau jas ąžuolų ir klevų lapams džiovinti, jaunystėje storesnėmis bandydavau išmušti bulgariško vyno kamščius, plonos iki šiol laiko tris spintos kampus, neseniai miniatiūrinę knygelę įrėminau parišdamas ant virvutės, taigi dabar turiu kinetinį paveikslą. Kai baigsis laikraščių era, naudosiu knygas pakuroms. Esu matęs ir įbetonuotų į lentynas, ir suvertų ant vielos, virstančių skulptūromis, meno objektais. Tik­riausiai neskaitysiu „Mažmožių Dievo“, tačiau ta knyga jau kelerius metus neišeina iš galvos. Tiksliau, jos pavadinimas kaip iššokantysis langas (baisiau išversti į lietuvių kalbą trumpo ir aiškaus, tarsi iš kūdikio žodyno paimto pop-up vargu ar įmanoma) vis išnyra mano vaizduotės ekrane. Žinau, kad iššokantieji langai yra ankstesnių ar dabartinių nuodėmių pasekmė, kad kažkur be reikalo kišau nosį, o svarbiausia – pačiam neiššokti pro langą, tačiau kodėl būtent ta knyga? Įtariu, knygų pavadinimai irgi knisa gilesnę šaknį.

Tikriausiai Freudo ar Jungo sekėjas susietų tą pavadinimą su pasąmonėje vykstančiomis nesąmonėmis, juo labiau kad ir šiaip viskas pasaulyje susiję, šiandieniniais terminais kalbant, jis yra interaktyvus. Suprantu, kad man jau senokai rūpi visokie mažmožiai ir dievai. Taip, čia ne riktas, būtent dievų daugiskaita: jeigu yra mažmožių dievas, turėtų būti ir, pavyzdžiui, dievas didmenininkas. Nes, regis, vieno dievo koncepcija nepasiteisino. Krikščionybė labiau primena spalvotą mozaiką, kurios dalys net nesistengia derėti tarpusavyje. Jos jaunesnysis brolis islamas griežtai stengėsi laikytis vieno dievo, net nedavė jam vardo (kaip žinia, Alachas arabų kalba ir reiškia Dievą), o visų kitų religijų svarbiausias figūras – Adomą, Abraomą, Mozę, Kristų – įrašė prie pranašų kategorijos. Tačiau šiandien didžiausios pjautynės vyksta būtent tarp islamo atšakų, taigi, nors užmušk, nepatikėsiu, kad jie iš tiesų turi vieną dievą.

Bandymai skirtingus dalykus sukišti po vienu skėčiu dažniausiai baigiasi liūdnai, kartais komiškai. Štai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – ar galima įsivaizduoti ką nors skirtingiau? Valstiečiai yra vieni iš didžiausių gamtos teršėjų, kerta miškus, lupa kailius, rusiškomis trąšomis tręšia laukus, jų karvės bezda. Regis, žalieji galėjo susidėti su bet kuo, kad ir pačiu velniu, tik ne su valstiečiais. Bet susidėjo, ir ką matome – Lietuvoje nudžiūvo pirmieji ir kartu paskutinieji žaliųjų daigeliai. Belieka vežtis iš Švedijos ar Olandijos, tik nežinia, ar prigis, labai jau skiriasi ph. Ir galvoju, gal teisiausi buvo induistai su milijoniniu dievų panteonu. Dievų turėtų būti tiek, kiek žmonių, nes ir visi pasaulio mistikai aiškina, kad Dievas slypi kiekviename iš mūsų. Tuomet su palengvėjimu atsidustų ir feministės, Dievas galėtų būti net translytis.

Taigi kiekvienas iš mūsų yra Dievas. Ir, suprantama, visi skirtingi. Man tinka. Veik neabejoju, kad būčiau Mažmožių Dievas. Nes renku riedulius iš laukų, kriaukles iš jūrų, koralus, suvenyrus, nuotraukas, nebeveikiančius laik­rodžius, muzikos instrumentus, kuriais nemoku groti, raktus, kurie nieko neatrakina, spausdinimo mašinėles su stringančiais klavišais, kinivarpų sugraužtus rakandus, surūdijusias geležėles, žvakides be žvakių, varpelius, kurie skamba man vienam. Aišku, ir knygas, pirktas, dovanotas, vogtas. Viską tempiu į sodybą. Gal turėčiau sakyti – į bažnyčią.

Iš vaikystės kelionių į atmintį labiausiai įsirėžė du dalykai. Pirmasis – krematoriumas Maskvoje. Antrasis – Kunstkamera Leningrade. Pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, gal net reikėtų sakyti – traumą: šimtai stiklainiuose plūduriuojančių išsigimėlių, anatominės retenybės, anomalijos. Nuo tada taip ir įsivaizdavau kunstkamerą – kaip Mėlynbarzdžio sandėlį ar rūsį su makabriškais konservais.

Tik daug vėliau sužinojau, kad kunstkamera yra savotiškas muziejaus pirmtakas, kad Leningrado (tiksliau, Sankt Peterburgo) kunstkamerą įkūrė Petras I, iš viso pasaulio rinkęs kultūrai reikšmingas senienas, o išsigimėliai tėra tik maža ekspozicijos dalis. Ir tada man viskas paaiškėjo. Perfrazuojant garsųjį posakį – mano namai yra mano kunstkamera. Toks neišsivystęs muziejaus gemalas, užkonservuotas mano vaizduotėje. Mažmožių Dievo sapnuose.

Kaip rašiau jau prieš dvidešimtį metų:


vis labiau domina smulkmenos
prairus kišenė vyno dėmė ant apykaklės
kiauros kojinės gyvaplaukiai nosyje
viskas čia mano istorija
mano sibiras ir amerika
mano kelionės marso laukais vilniaus kavinėm
dzeržinskio gatvės stogais
la petite histoire mažas nervų labirintas

Draugai