Kipro Štreimikio nuotrauka

 

Kadaise, dar prie lito, gyvenau Vilniuje, ant Naujamiesčio ir Krasnuchos ribos. Vieną dieną į tradicinę mėnesio sąskaitą namą prižiūrinti įmonė įtraukė naują eilutę. Nebepacituosiu tiksliai, bet esmė, kad keliasdešimt litų teko sumokėti už tai, kad nuo mūsų daugiabučio fasado buvo nuvalytas Solomono tagas.

Solomonas tuomet buvo medžiojamiausias asmuo Vilniuje – jo paiešką paskelbė garsus televizininkas, dabar žinomesnis kaip vlogeris. Pristabdyti įsilėkusį tagų traukinį bandyta permetant atsakomybę gyventojams. Praėjo beveik dešimt metų, Vilniuje pasikeitė viskas, tik ne tagų situacija. Pastatų savininkai vis dar atsakingi už jų valymą. Solomonas vis dar anonimas, tiesa, jau labiau legenda nei ieškomas nusikaltėlis. Jo tagus galima rasti net kitų menininkų kūriniuose. Visai kaip kaunietiškus „Death“, „Errror“ ar linijinį katinėlį, netgi sėkmingai tiražuotą įsegamo ženklelio pavidalu.

„Įvairūs tyrimai rodo, kad aplinkoje, kurioje yra daug grafičių, didėja smulkių administracinių pažeidimų tikimybė, žmonės jaučiasi nesaugūs, mažėja nekilnojamojo turto vertė“, – vasaros pabaigoje išplatintame savivaldybės pranešime sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas. Tame pačiame tekste pranešama, kad „grafičių valymui miesto savivaldybė skiria 1,54 mln. Eur. Už tokią sumą per 2024–2025 m. planuojama pašalinti 220 tūkst. kv. m estetinį miesto vaizdą darkančių piešinių – tai yra 7 kartus daugiau, palyginti su ankstesniais metais“. Nesiimsiu tikrinti išdaužtų langų teorijos ir įtikinėti mero, kad už pusantro milijono galima išspręsti vieną kitą apčiuopiamesnę socialinę problemą, verčiau pabandysiu pristatyti du būdus, kuriuos galima pritaikyti norint visiškai išnaikinti nelegalius, nepatogius, visuomenės skaudulius lengvu brūkštelėjimu atveriančius piešinius (tagus, grafičius, tepliones – terminijos aiškinimąsi irgi palikime kitam tekstui).

 

Kotrynos Lingienės nuotrauka

 

Pirmas būdas – nusavinti gatvės meną. Bene akiplėšiškiausiu tokio būdo pavyzdžiu, palaikančiu geriausias art-washing ir gentrifikacijos tradicijas, tapo pernai Berlyne atverta galerija „Fotografiska“. Ji užėmė Tachelesą, buvusį skvotą (XX a. pradžioje čia buvo prekybos centras, vėliau, o liūdesy, čia kalinti naciams neįtikę žmonės, ir tik po sienos griūties į apleistą pastatą įsikraustė menininkai), garsėjusį ne tik čia užgimusiomis idėjomis ir meno judėjimais, bet ir daugybe dažų, piešinių, užrašų sluoksnių, kurie dengė seno pastato sienas. Šis margas, ne visuomet politiškai korektiškas protesto kultūros sluoksnynas tapo „Fotografiska“ interjero dalimi – pasirinkta sienas ne nuplauti ir perdažyti, taip nutrinant Tacheleso pėdsakus, o įrėminti ir paversti turtu. Na, mes jus, nelegalus, išvarėme, bet jūsų sukurtu geru tikrai pasinaudosime fotografijos meno gerbėjams privilioti. Po kelerių metų Berlyną atrasiantys turistai, nuklydę į kokį riebiau apipaišytą užkampį, jau sakys – žiūrėk, čia visai kaip galerijoje „Fotografiska“.

Antras būdas – priversti gatvės meną suvalgyti patį save. Nusavinimas vis dėlto vyksta retai, o tokio pobūdžio švelniu ir pūkuotu apsimetantis judėjimas Lietuvoje nebesustabdomas, jis net suvienijo įprastai atskiruose pasauliuose gyvenančius privataus kapitalo savininkus ir savivaldybių klerkus.

Stebint, kaip prestižinėse, gerai matomose vietose esančios sienos viena po kitos padengiamos utopinę gerovę iliustruojančiais, bet realių socialinių problemų, kuriomis pridengtos menininkų idėjos, nė neklibinančiais piešiniais, kyla natūralus klausimas. Ar, vertinant vizualinės taršos kiekį mieste, yra bent menkutis skirtumas tarp reklaminių stendų ir ekranų (už kurių plotą ir sekundes visi susimoka pagal tarifą) ir tokių paišalų, kurie šiaip jau atsieina daug pigiau už įprastą reklamą?

 

„Jaunimo linijos“ freska Kaune. Manto Zinkevičiaus nuotrauka

 

Ar visi tie linksmi gyvūnėliai (Kaune iš tiesų yra ką tik apkirpto šuns ir gyvūnų parduotuvių tinklo savininkės piešinys), jautrūs apsikabinimai (vienas toks tame pačiame mieste skirtas „Jaunimo linijai“ – mintis graži, bet ar ji turi kokį realų poveikį?), pakilūs aukštosios kultūros simboliai (ir vėl Kaunas – čia ištapytos freskos orkestrui, meno žurnalui ir šokio teatrui praėjus keleriems metams nuo jų atidengimo atrodo kaip pasenusi reklama) nėra viso labo indulgencija? Verslo ar savivaldos atstovai, padarę pavedimą, kaskart leng­viau atsipučia – va, pasirodėme socialiai atsakingi, papuošėme aplinką, užmaskavome visus tuos solomonus, deathus, errorus. Juolab kad ir gyventojams tai patinka – Estijoje, Tartu, vykdant daugiabučių renovacijos programą, žmonės buvo kviečiami pasirinkti, ar kieme norėtų skulptūros, gal kokio šiuolaikinio meno objekto, ar visgi piešinio ant sienos. Kaip pasakojo Tartu gatvės meno turus organizuojantis gidas, dauguma pasirinko paskutinį – saugų ir paprastai visiems suprantamą – sprendimą. Gal buvo girdėję siaubo pasakas apie Vilniaus vamzdį.

Vieša paslaptis, kad dažnas legalus sienų piešėjas ranką išlavino naktimis margindamas transformatorines ar laiptų aikšteles. Tiesa, meno pasaulyje laikomasi nebylus susitarimo – kas buvo anonimiška, telieka anonimiška. Maištas baigėsi kartu su paauglyste, o dabar reikia iš kažko mokėti paskolas, auginti vaikus. Visgi merui ir miestiečiams dar yra kuo piktintis, ką valyti. Tad gal naktimis, baigę oficia­lius užsakymus, šie dailininkai užsimeta solomonų kaukes? Tai būtų jau dviguba indulgencija, grąžinanti atgal prie šaknų.