Remigijaus Paulausko nuotrauka

 

„Buvau vakarėly. Ir ten kažkaip... nu, ten atėjęs mirė žmogus. Jį ten kažkuo uždengė, ir vakarėlis toliau vyko“, – neseniai išgirdau pasakojant pažįstamą. Trumpam sustingusi ėmiau įsivaizduoti balta drobe uždengtą žmogų, gulintį ant namo slenksčio. Mano vaizduotėje per jį turėjo perlipti kiekvienas, atėjęs į vakarėlį. Žinoma, šitaip nebuvo, bet pati mintis – mirties ignoravimo, o gal tiesiog beatodairiško gyvenimo tęsimo mirties akivaizdoje – mano galvoje įgavo tokią formą.

Pastaruoju metu tiek savyje, tiek socialinėse medijose pastebiu konfliktuojančias žinutes laiko ant šio svieto turėjimo klausimais. Vieni džiaugiasi laiku su savo naujagimiais ar kokiais dvasiniais atradimais, sakosi pagaliau supratę, kad turi laiko, kiti pasidalija kokia nors sukrečiama žinia apie (nebūtinai) jauno žmogaus mirtį ir primena: „Niekada nežinai, kiek laiko tau liko.“ Savyje šį konfliktą jaučiu iš esmės todėl, kad esu jauna sveika moteris, kasdien girdinti, kaip pasaulyje žmonės diena iš dienos vieni iš kitų ginklais ir bombomis atima visą ateities laiką nepaisydami jokių amžiaus ribų.

Tai ar yra laiko? Ar yra laiko iki tol, kol viskas aplinkui sugrius arba kol sugriūsiu aš pati (pavyzdžiui, kur nors tarpdury, eidama į vakarėlį)? Ką išmano tie išmintingieji, pasižiūrėję į mano jauną veidą ir nutarę, kad jame dar daug vietos juoko ir rūpesčio raukšlėms, o ant galvos – daug tamsių plaukų, kuriuos laikas dar nudažys arba privers juos dažyti mane? Kita vertus – ar ne per daug šventvagiška man šitokiame amžiuje jaustis laiko įkaite?

Šio neatrasto laiko beieškodama prisiminiau vieną vyruką – prancūzą paštininką Ferdinandą Chevalį. Prieš daugiau nei 140 metų šis vyras, po gimtojo kaimo apylinkes nešiodamas paštą, užkliuvo už įdomios formos akmens ir sugalvojo kasdien eidamas įprastus 30 kilometrų rinkti keisčiausius akmenis, o iš jų savo dukrai, kuriai nelabai mokėjo išreikšti meilę nei fiziškai, nei verbališkai, pastatyti Le palais idéal – tobulus rūmus. Kaip tarė, taip ir padarė – kiekvieną dieną po darbo Chevalis savo namų kieme dėliojo sapniško, neabejotinai tik jam vienam suprantamo pastato kontūrus.

Rūmų kambarius, bokštus, raštus ir formas paštininkas kūrė prisimindamas po apylinkes išnešiotų atvirukų vaizdus, kuriuos žmonės siuntė vieni kitiems iš kelionių. Vaikščiodamas po tuos rūmus išties jautiesi, lyg čiupinėtum sapno kraštelį, laižytum pašto ženklą, kurį rengiesi užklijuoti ant atviruko draugui iš savo tolimiausios kelionės, ar apsilankęs Gaudí pasąmonėje. Chevalio rūmai – paminklas svajonėms, sap­nams, meilei ir laikui, jų pasižiūrėti iki šiol suvažiuoja tūkstančiai vaikų ir suaugusiųjų iš viso pasaulio. Jie yra laikomi vieninteliu naiviojo meno pavyzdžiu architektūroje ir įkvėpė tokius menininkus kaip André Bretonas, Jeanas Tinguely ir Pablo Picasso.

Ant Palais idéal sienų primarginta daugybė žinučių, kurias Ferdinandas statydamas pilį paliko savo dukrai ir kitiems apsilankysiantiems žmonėms. Viena jų – šių rūmų statymo trukmė. 10 tūkstančių dienų, 93 tūkstančiai valandų, 33 metai. Trečdalis amžiaus. Turėjo laiko!

Chevalio dukra mirė sulaukusi penkiolikos, kai rūmų statyba buvo dar tik įpusėjusi. Ant pastato sienos yra ir kitas užrašas: Ce n’est pas le temps qui passe mais nous. Ne laikas praeina, o mes.

Taigi, prancūzas paštininkas iš praeities, išgirdęs mano (o gal ir kurio jūsų?) laiko (ne)turėjimo klausimus, sakytų: laiko yra visada, bet ne visada mums. Todėl ir būna žmonių, ateinančių į gyvenimo vakarėlį ir krentančių tarpdury. Todėl būna ir tokių, kurie šio kryčio akivaizdoje vakarėlį tęsia. O mano klausimas negali būti atsakytas: jis visai nėra klausimas apie laiką. Aš pati esu tik laiko klausimas.