Agnės Bykovos nuotr.

 

Šiąnakt į mūsų Toskanos miestelio pakrantę išropojęs jūrų vėžlys sudėjo smėlyje kiaušinius. Sudėjo priešais privataus paplūdimio gultus ir nakčiai suskleistus skėčius, abejingai, gal net įžūliai nepaisydamas žmogiškos tvarkos ir kurorto dėsnių. Laukdami gyvūnų apsaugos tarnybos, paplūdimio savininkai nesnaudė: kaipmat smėlio kaugėn pakastus kiaušinius apjuosė gultų barikadomis, viską paversdami smagia atrakcija poilsiautojams: „Tik pas mus – vėžlio kiaušiniai!“ Su sūnumi taip pat nuėjome pavėpsoti į šį gamtos stebuklą. Tikriausią stebuklą, mat perkaitusioje vasaros jūroje, kur dažniau išvysi praplaukiant plastiko liekanas nei gyvas būtybes, kažkas vis dar veda pasaulin palikuonis ir kuria jiems namus.

Tas kažkas – retenybė, skausmingas priminimas iš praeities pasaulio, kuriame būta apsčiai erdvės ir ateities ne vien žmonių rūšiai. Kai Tirėnų jūra, prieš išauštant masinio turizmo erai, dar buvo saugūs namai jūrų vėžliams ir kitoms būtybėms. Jie ir yra tikrieji šių vietovių autochtonai, ne etruskai. Smėlio kaugė paplūdimyje primena, kokie tolimi tapome gamtinei tikrovei, atsiriboję nuo kitų rūšių kultūriškai ir technologiškai, rašo italų filosofas Emanuele Coccia knygoje apie (be)namystę, netrukus pasirodysiančioje ir lietuviškai. Nustatę biologinę ir moralinę distanciją, tapome nepasotinamais milžiniškų energijos kiekių ir poreikių vartotojais, gyvenančiais ateitimi, bet pamiršusiais savo gamtiškumą ir dabarties namus. O juk, norime to ar ne, tebesame bendros evoliucijos ir jos likimo dalyviai, kuriems taip pat gresia išnykti.

Kaskart Vakarų politikams ir ideologams prabilus apie demografinę krizę, sutrinku: ką konkrečiai jie turi galvoje? Gal tai, kad dešimt milijardų žmonių netrukus talpinsiančioje planetoje mūsų gerokai per daug, ar priešingai, kad mūsų rūšies palikuonių gimsta per mažai ir būtina kuo skubiau gelbėtis nuo išnykimo? Antruoju atveju regiu paradoksą: viena vertus, Europos populiacija iš tiesų sparčiai sensta dėl nevaisingumo ir ekonominės bei socialinės nelygybės, kurią įvairūs tyrimai įvardija kaip pagrindinę priežastį atsisakyti tėvystės; kita vertus, dešinėn pasukusi Europa renkasi atstūmimo politiką, giminei pratęsti tinkamais visuomenės nariais pripažindama tik saviškius. 

Ryškus šios demografinės šizofrenijos pavyzdys – Italija. Net jei premjerė ne kartą deklaravo paramą šeimoms ir dirbančioms moterims, kurios svajoja susilaukti vaikų, jos vadovaujama vyriausybė įstatymiškai daro viską, kad sumažintų turinčiųjų teisę į tėvystę gretas, taigi pačią šalies gimstamumo perspektyvą. Iš pradžių kriminalizavusi surogatinę motinystę, paskelbtą „universaliu nusikaltimu“, šiandien šalies vyriausybė imasi kontroliuoti intymiausią santykių sferą: Apulijos regione pradėjus veikti inovatyviai kiaušialąsčių šaldymo programai, leisiančiai 27–35 metų amžiaus moterims ateityje išsaugoti savo vaisingumą, tokia paslauga taikoma tik ištekėjusioms moterims, kurių sutuoktinis – vyras.

Namai, svarsto E. Coccia, yra ne šiaip fizinė erdvė ar nuosavybės tvarka, tai moralinė tikrovė ir „nesibaigianti meilės pastanga“. Siekis šią tikrovę kontroliuoti per intymiausią erdvę – šeimą, atmetant bet kokią kitonybę, pavertė namus vieta, kurioje „skriauda, represija, neteisybė ir nelygybė buvo nuslėptos, užmirštos ir nesąmoningai, mechaniškai kartojamos šimtmečiais“. Būtent namuose buvo sukurta ir pateisinta lyčių nelygybė, kartu sutvirtinta priešprieša tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška, tarp civilizuotos ir laukinės būties (gamtos). Rūpestis dėl demografinių rodiklių kaip ekonominės sistemos pagrindo ir griežtų ideologinių ribų brėžimas (vienišos mamos ar vienalytės poros – ne šeima) primena šią tiesą.

Deja, į pasaulį ir toliau žvelgiame senomis akimis, nors mūsų laukianti ateitis reikalauja naujų mąstymo pastangų. „Šiandien gyvename kitokioje planetoje, – rašo E. Coccia, – nei ta, kurią pažino, aprašė, nutapė ar nufotografavo mūsų protėviai. Tarsi visi [...] būtume nusileidę kitoje planetoje. Niekas anksčiau už mus nėra tos planetos regėjęs. Niekas nėra matęs jos formų. Niekas nėra išmatavęs jos jėgos.“ Tačiau visų mūsų gyvybė surišta su Žemės gyvybe, jos kūnu, o ateities namai privalės kiekvieną gyvenimą pripažinti lygiaverčiu kitiems gyvenimams, „tapti kolektyvine maišymosi disciplina: namų maišymosi, tapatybių maišymosi, tautų ir kultūrų maišymosi disciplina. [...] Turėtume išmokti statyti tokius namus, kuriuose nebesuprastume, esame žmonės ar kanarėlės, katės ar augalai“. Ar netikėtai iš jūros išropoję vėžliai.