Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neseniai viešėjau bibliotekoje, kur man parodė turtingą filosofijos lentyną. Joje buvo viskas, ko tikėtumeisi: nuo senovės graikų iki moderniosios filosofijos veikalų. Mano pašnekovas braukė ranka per knygų nugarėles vardindamas skyrius: filosofija, teologija, okultizmas, astrologija, ezoterika... Pajutau, kaip vienas mano antakis pakilo. Negaliu sakyti, kad nesu mačiusi tokio derinio – filosofija ir okultizmas; panašiai dėliojama ir kitose bibliotekose. Tačiau pirmą kartą mane tai pribloškė ir privertė susimąstyti. Kodėl okultizmas šiandien taip natūraliai atsiduria šalia filosofijos?

Neginčiju bibliografinės tvarkos, bet noriu pasukti mintį į kultūrinę sferą. Juk filosofija Vakaruose gimė kaip pastanga pereiti nuo mito prie logoso – nuo sapniško pramano prie argumentuoto pasaulio aiškinimo. Nuo Sokrato laikų jos siekinys buvo tiesa, išmintis, klausimas, kaip dera gyventi žmogui. O žodis „okultizmas“ reiškia tai, kas paslėpta. Domėdamiesi ezoterika, rodome savo pasidavimą paslapties, draudžiamo pažinimo vilionėms. Mano manymu, filosofija ir okultizmas eina visiškai skirtingu pažinimo keliu, todėl labai keista, kad šios dvi temos atsiduria vienoje lentynoje. Kaip lentynoje, taip ir galvoje.

Nestebina filosofijos ir teologijos artumas, nes šimtmečiais abi kalbėjo apie tuos pačius klausimus: grožį, tiesą, gėrį, žmogaus paskirtį ir moralinį gyvenimą. Kadaise, prieš modernybę, krikščionybė filosofiją priėmė, ne vienas garsus filosofas yra ir šventasis. Vienas iš tokių, šv. Augustinas, savo veikale „Išpažintys“ pamini curiositas – smalsumą, kuris gali tapti ydingas. 

Augustinas teigia, kad žmogų traukia ne tik tai, kas gražu ir kilnu. Anot filosofo, malonumas susijęs su tuo, kas gražu, melodinga, kvapnu, skanu, švelnu, o štai smalsumas ieško visko, kas yra priešinga, vedamas aistros viską išbandyti ir patirti. Jis mus nuveda ir prie šiurpių ar šleikštulį keliančių dalykų (Augustinas pamini lavoną, į kurį daugelis kažkodėl nori „tiesiog pažiūrėti“). Mes lendame ten, kur nereikia, ieškodami tuščio nerimo. Smalsumo liga mus gundo domėtis magija, įvairiais okultiniais dalykais, iškraipančiais ne tik matymą, bet ir mąstymą. Tokie veda ne link žinojimo, o tolyn nuo išminties, kol paklaidina. Tai „tuščias ir smalsus troškimas, paslėptas po žinių ir mokymosi vardu“.

Tokios mintys skamba nepatogiai ir mūsų dienomis. Ar kiekvienas noras pažinti yra vertingas vien todėl, kad jaučiame geismą matyti? Ar kiekviena paslaptis verta tyrinėti vien todėl, kad yra paslaptinga?

Ezoteriką greičiau priskirčiau fantastikos sričiai, bet, laikydamasi žanrų tvarkos, ezoterines knygas kaip negrožinę literatūrą padėčiau šalia pasaulio religijų, keistenybių ir turizmo. Tačiau šiandien yra kitaip.

Bibliotekos lentyna su filosofijos ir okultizmo kaimynyste atrodo simboliška, nes tai šį bei tą pasako apie mūsų dabartinę kultūros būklę. Juk biblioteka yra vieta, į kurią ateiname semtis žinių, atrasti kitų žmonių liudijimų ir drauge su autoriais, ypač filosofais ir teologais, ieškoti tiesos. Šioje vietoje knygos yra atrinktos, ir mes jaučiame tam tikrą pasitikėjimą kultūra. Ši vieta šviečia. Šioje vietoje dalinamasi proto ir širdies šviesa. Biblioteka kaupia ir ateities kartoms perduoda literatūros, mokslo veikalus. Ji liudija, ką laikome vertingu pažinimu ir išminties tradicijos dalimi.

Kadaise kultūra stengėsi atskirti tiesą nuo klaidos, dorybę nuo ydos, išmintį nuo pagundos. Šiandien vis dažniau linkstama šiuos skirtumus ištirpdyti bendroje neutralumo zonoje. Filosofija, teologija, ezoterika, kaip teigiama, tėra skirtingos matymo perspektyvos. Tačiau, jei patikėsime, kad visiškai viskas yra reliatyvu, kas gali tapti mūsų gyvenimo pagrindu?

Jei sutiktume, kad ne kiekviena patirtis yra vertinga vien todėl, kad buvo išgyventa, galbūt reikėtų pripažinti ir tai, kad ne kiekvienas pažinimo objektas yra vertingas vien todėl, kad žadina mūsų smalsumą. Kaip patirtis savaime nėra tiesa, taip ir smalsumas savaime nėra nei geras įprotis, nei pati išmintis. 

Toji bibliotekos lentyna man leido suformuluoti klausimą, kuris šiandien labiausiai neduoda ramybės: ar mūsų kultūra moka atskirti tai, kas ugdo žmogų, nuo to, kas jį tiesiog domina?