Vygaudo Juozaičio nuotr.

 

Siūlymas parašyti į „Literatūrą ir meną“ skambėjo taip: „Pasidalinti įžvalga į pasaulį per kultūros prizmę.“ Bet kodėl žvelgti per prizmę, o ne tiesiai, į pačius daiktus? Iš tiesų, žvelgti kitaip nei per prizmę šiandien atrodytų naivu, galbūt ir neįmanoma. Šis šnekamosios kalbos posakis slepia kai ką reikšmingo.

Tai sena moderniosios filosofijos tema: modernybėje kaip tiesiogines, pirmines duotis patiriame ne gamtinį pasaulį, daiktus, o socialinius konstruktus, normas, konvencijas. Georgas Hegelis šitai vadino „antrąja gamta“, nes socialinė tikrovė iškyla prieš akis kaip objektyvi ir nepajudinama gamtinė jėga. XX a. vengrų filosofas György Lukácsas pratęsė šią temą teigdamas, kad kapitalistinė visuomenė savo nariams primeta specifinį mąstymo ir patirties tinklelį. Vidinę, išorinę ir tarpasmeninę tikrovę imame suvokti per prekinę logiką, kaip galimą apskaičiuoti ir numatyti paskirų elementų sąveiką, kaip išteklių visumą. Taigi, tam tikra socialinė konvencija įsirango į patį subjekto vidų, taip apsunkindama galimybę jai pasipriešinti ar netgi ją kaip tokią atpažinti.

G. Lukácso aprašyta tendencija, žinoma, niekur nedingo. Bet ji įgyja naujų pavidalų. Per kelis pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje nepajudinamai įsitvirtino savita geopolitinio žvilgsnio prizmė. Ji, atrodo, paradoksaliai persmelkia ne tik mūsų požiūrį į išorę, bet ir į nacionalinę politiką, kultūrą, į save pačius. Tai Šaltojo karo žvilgsnis, kuris idealizuoja Vakarų pasaulį, o kitą pasaulio dalį piešia tamsiomis spalvomis. Suprantama, kad tai nulemia siekis išlikti, apsisaugoti pavojingais laikais. Išryškėja giluminė tokio požiūrio priežastis – konformizmas. Banali paralelė: 1941 m. žydų tautos genocidą Lietuvoje lėmė ne tik išorinės jėgos, bet ir vietinių siekis įsiteikti naujai, veržliai politinei jėgai, taip viliantis apsisaugoti nuo grėsmės iš rytų, o šiandien Palestinoje vykdomas genocidas pateisinamas siekiant atrasti sau vietos JAV interesų lauke. Kaip rašė Hannah Arendt, blogis yra banalus.

Kaip nepakankamai solidarūs su saugumo ir išlikimo siekiu lengvai nutildomi balsai, kalbantys apie teisę į streiką, smerkiantys neoliberalizmo terorą, pasisakantys prieš šauktinių kariuomenę, ginantys migrantų teises, atpažįstantys rasizmo ir tautinės neapykantos apraiškas.

Vokiečių filosofas Theodoras W. Adorno permąstė G. Lukácso teoriją pasitelkdamas psichoanalizę. Jis išryškino savisaugos varą kaip vyraujantį vėlyvojo kapitalizmo subjekto dėmenį. Esame priversti nuolatos rūpintis savo išlikimu, kuris tampa pagrindiniu gyvenimo turiniu. Besaikė gamyba tarsi turėtų užtikrinti poreikių patenkinimą, saugumą, tačiau nutinka priešingai: socioekonominė atskirtis gilėja, kaupiasi pyktis, o nualinta gamta netrukus ketina grąžinti mus visus į nebūtį. Kitaip tariant, neapmąstytas, nesuvaldytas saugumo siekis virsta savo priešingybe – savidestrukcija. Tačiau savisaugos imperatyvas taip giliai įsispaudęs į mūsų tikrovę ir vidujybę, kad galima pagrįstai suabejoti, ar vis dar įmanoma žvilgtelėti anapus jo prizmės.

Šį rudenį solidarumo eisenoje su Palestinos ir Libano žmonėmis Vilniuje skambėjo šūkis: „Baikit bombarduot vaikus!“ Atrodo, kad patys akivaizdžiausi dalykai tampa sunkiausiai suprantami. Tarsi tarp žmonių ir tikrovės būtų įsiterpusi stora stiklo plokštė, nepastebimai, bet reikšmingai laužianti šviesą, iškreipianti vaizdą. Stiklo pertvara atitraukia ne tik nuo kitų kentėjimo, bet ir nuo savojo, verčia žvelgti įtariai. Kultūros sektoriuje vis dar įsigalėjęs įsitikinimas, kad profesijos kilnumas turėtų savaime atpirkti neorų atlyginimą, persidirbimą, ekonominį neužtikrintumą, kartais ir nepagarbius profesinius santykius. Šios dvi nejautros kryptys – į išorę ir į vidų – palaiko viena kitą ir užsklendžia mus fiktyvaus saugumo erdvėje, šitaip nuobodžiai atkartodamos konformizmu grįstą kapitalo logiką. Tai lemia ir nepasitikėjimas profesinėmis sąjungomis bei kairiosiomis idėjomis apskritai: pastarosios „neįsirašo“ į priimtiną naratyvą, pagal kurį siektiną vakarietišką idealą visų pirma reprezentuoja JAV karinė galia, o ne, pavyzdžiui, Apšvietos filosofija, kurios radikalesniam sparnui priklauso Karlas Marxas. 

Savisaugos vara verčia įtarinėti, krūpčioti, už kiekvieno dalyko ieškoti spąstų. Tokia būsena yra esmiškai nesuderinama su tokiais ramybės ir nuoširdžios atidos reikalaujančiais dalykais kaip literatūra ir filosofija. Prancūzų filosofas Louis’as Althusseras rašė, kad jo tikslas – iš naujo atrasti „pačius paprasčiausius mūsų egzistencijos gestus: matyti, klausyti, kalbėti, skaityti“. Kiek anksčiau Gertrude Stein rašė: „Rožė yra rožė.“ Nuo karo bėgantys žmonės yra žmonės, bombarduojami vaikai yra vaikai, o pervargę darbuotojai nusipelno orumo.