Kiek vaidybinių filmų, dokumentikos ar spektaklių įrašų peržiūrėjote karantino laikotarpiu? Ar virtualiai pasivaikščiojote po kurį nors pasaulio muziejų, paro­dą, meno galeriją? Galbūt atradote naują muzikos ar iliust­racijų kūrėją? Ar nuotoliniu būdu dalyvavote knygos pristatyme, koncerte ar festivalyje? Jei visa tai jums nebuvo aktualu, toliau galite neskaityti.

Pandemijos pradžioje nuskambėję pažadai užpildyti „likite namuose“ laiką skaitiniais, muzika ir autoriniais filmais buvo savotiškas meilės pareiškimas kultūros ir meno kūrėjams – virusui iš pagrindų jaukiant nusistovėjusią pasaulio tvarką, individualią ir kolektyvinę psichiką gelbėjame kultūra. Priverstinės inercijos laiką renkamės užpildyti kultūriniu turiniu. Kodėl? Jei politika netolimos ateities scenarijams vaizduotės turi vis mažiau, kultūra ir menas tebėra vertingas utopinių eksperimentų ir santykio kūrimo laukas. O drauge ir kritinio sąmoningumo, etimologiškai giminingo krizei, į kurią klimpstame, regis, beatodairiškai ir ilgam.

Krizinėje situacijoje gelbėtis bando visi – verslas, pramonė, viešos ir privačios įstaigos – ir ši pastanga absoliučiai natūrali, teisėta. Bet ne visiems tinka vienodi receptai, o ir gelbėjimo ratą vyriausybės meta ne vienodu atstumu ir tempais. Vargu ar visi suspės iki jo priplaukti. Kaip seniai kalbame apie neefektyvią kultūros politiką, tuščiažodžiavimą ir skandalingai mažus atlyginimus už kvalifikuotą ir profesionalaus pasirengimo reikalaujantį darbą? Daugelyje Europos šalių kultūros ir meno žmonės ne nuo šiandien gyvena prekariškomis sąlygomis ir kūrybinių industrijų rinkoje yra lengvai šantažuojami. Verslumas, pridėtinė vertė, žmogiškasis kapitalas, plėtra... Kultūros sektorius tapo jam pačiam svetimos terminijos įkaitu. Neproduktyvūs ar lemtingo pereinamojo balo nesurinkę kūrėjai tiesiog paliekami už brūkšnio.

COVID-19 sukeltoms pasekmėms mažinti Lietuvos Vyriausybė kultūros sektoriui skiria 5 mln. eurų, iš kurių 2 mln. keliauja kino sektoriui, o likusieji – kultūros produktams ir paslaugoms perkelti į skaitmeninę erd­vę. Tokia paramos schema kelia tam tikrų dvejonių: neatsižvelgiama į atskirų sričių specifiką, o ir ne visais atvejais pakanka suskaitmeninti turinį. Juk viena yra kaupti skaitmeninį senosios dokumentikos, archyvų ar kultūrinio paveldo lobyną (atminties talpyklą), kas kita – fizinio sąlyčio, čia ir dabar santykio reikalaujantys scenos menai, tai pabrėžia ir balandžio 16 d. „Menų faktūros“ išplatintas kreipimasis dėl scenos me­nų organizacijų ir kūrėjų situacijos karantino laikotarpiu. Ir ne tik. Umberto Eco netikėjo elektroninės knygos formatu, laikė jį tinkamu nebent telefonų sąrašams ir enciklopedijoms, užimančioms vietą namų bibliotekoje, bet ne „Dieviškajai komedijai“. Tokios knygos reikalauja sąlyčio ir fizinės pastangos. Dante’i perskaityti, rašė Osipas Mandelštamas, būtina „pasirūpinti patvariais šveicariškais batais su vinimis“, mat teks gerokai pakeliauti.

 

Autorės nuotrauka

 

Tačiau būtent į skaitmeninį horizontą krypsta valdančiųjų žvilgsniai. Balandžio 18 d. populiarios TV laidos eteryje Italijos kultūros ir turizmo ministras Dario Franceschini glaustai pristatė kultūros sektoriaus gelbėjimo planą: „Svarstome apie bendrą, visam pasauliui prieinamą mokamą platformą, savotišką kultūros „Netflix“, gyvuosiantį ir praslinkus pandemijai. Pavyzdžiui, teatro „La Scala“ premjeras galėsite patogiai žiūrėti iš namų (...). Ši epidemija parodė mums milžinišką interneto potencialą pasitelkiant kūrybiškumą bei didinant kultūros produktų ir paslaugų sklaidą.“ Taigi atvėrė akis, kuria kryptimi privalo judėti ministerijos pinigai ir tolesnės investicijos (iki šiol koronaviruso padariniams švelninti kultūros sektoriui Italijoje skirta 130 mln. eurų).

Daugelis ministro žodžius pasitiko kaip mirties nuosprendį mažiau žinomiems kūrėjams, scenos menams ir teatrinėms erdvėms, neretai glaudžiai susijusioms su vietos bendruomenėmis. Dar prieš pandemiją nevyriausybinių profesionaliųjų scenos menų organizacijos ir individualūs kūrėjai sunkiai konkuravo su komerciniais, pramoginiais teatrais. Kultūrinio „Netflix“ eroje, platformai tapus nauja dominuojančia scena, margas teatrinės įvairovės žemėlapis dar labiau sunyks. Panašiai nyksta viešos ir visiems atviros miestų erdvės, sistemiškai ardomos ir laidojamos po vulgaria butaforija.

Platforma yra ir šis tas daugiau. Tai atskirtis. Kadangi tikėtis, jog popandeminiame pasaulyje rinkos mechanizmai bus panaikinti, gana naivu, į kultūros platformos olimpą pateks tik rinkodaros strategijų palaiminti vardai. Platforma – ne agora, kurioje burtis ir pasisakyti turi teisę visi polio piliečiai. Platforma numato atranką ir pirmasis reikalavimas – turėti skait­meninę prieigą. Ar visi šalies gyventojai namuose turi internetą ir kompiuterį (planšetę, išmanųjį telefoną ir kt.)? Klausimas anaiptol ne retorinis. Su juo realiai susidūrėme, kai teko žaibiškai užverti mokyklų bei universitetų vartus ir griebtis nuotolinio mokymo. 35 tūkst. moksleivių Lietuvoje neturi galimybių mokytis iš namų ir patiria socialinę atskirtį. Kiek suskaitmeninta kultūra prieinama skirtingoms (pažeidžiamiausioms) visuomenės grupėms?

Italų rašytojas ir žurnalistas Massimo Mantellini pastebi dar vieną paradoksą: technologijų ir buvimo online perdozavimą. Pandemijos poveikis mūsų kasdieniam ir socialiniam gyvenimui radikalus: dirbame išmaniojo darbo (smart working) režimu iš namų, bendraujame per programas „Meet“, „Zoom“ ir „Skype“, kultūrinamės virtualiai. Užsitęsus šio pakibusio ir nežinios bei nerimo prisodrinto gyvenimo būsenai mus vis stipriau kamuoja skaitmeninis nuovargis ir triukšmas. Dažnai net neturime pasirinkimo: išsijungti (būti offline) negalime dėl darbo pobūdžio ar baimindamiesi vienatvės. Kiek iš mūsų slapčia ilgisi parko suoliuko?

Briskime dar giliau. Bolonijos autorių kolektyvas Wu Ming (Lutherio Blissetto bendruomenės progrupis), rašantis savitą virusinį dienoraštį, pastebi, kad nuolat sėdėdami tinkle gaminame didžiuosius duomenis (patys virstame preke) ir tenkiname didžiųjų platformų interesus. Kolektyvas priklauso plačiam menininkų ir aktyvistų tinklui, anot Wu Ming, šturmuojančiam kultūrinės industrijos tvirtovę ir laužančiam įsigalėjusius toksiškus naratyvus. Kovo 30 d. skelbtame įraše „Sizifas“ autoriai atkreipia dėmesį į knygų leidėjų (ir juos supančio pasaulio: vertėjų, grafikų, spaustuvių) situaciją per karantiną: „Jausmas tarsi suktumei ratus, iš visų jėgų bandydamas stumtis į priekį, bet stovėtum vietoje. Taip jaučiasi dirbantieji su knygomis ištikus COVID-19.“ Teoriškai knygų leidyba nestojo, išskyrus paskutinę grandį – knygynus. Daugelyje šalių jie buvo uždaryti kaip prekiaujantys „ne pirminės svarbos prekėmis“ (prekių svarbą nustatė ministerijų dekretai). Nepriklausomi knygynai jau seniai verčiasi per galvą elektroninės prekybos milžinių pašonėje ir neretai dirba nesąžiningos konkurencijos sąlygomis. Pandemija šias jėgų santykio disproporcijas tik paaštrino.

Vilniaus nepriklausomo knygyno „Eureka!“ įrašas-pagalbos šūksnis socialiniuose tinkluose bedė pirštu būtent į šį skaudulį: užsidarius fizinei erdvei ir bibliotekoms pranešus, kad popierines knygas keičia elektroninėmis, grėsė bankrotas. Skaitytojai į įrašą sureagavo ir pasipylė tikrų tikriausia užsakymų lavina. Nežinia, ar to pakaks išsilaikyti per karantiną, tačiau šis solidarumo pavyzdys įkvepia. Kol kultūros ir darbo ministrai audžia skaitmenines svajas ir neskuba permąstyti paramos bei kompensavimo mechanizmų, kultūrininkai toliau kantriai ritina savąjį Sizifo akmenį. Laimei, drauge ritinti jį šiek tiek lengviau.