Saulės Gerikaitės nuotrauka

 

„Prie jūros! Jau norisi pakepti ant saulės ir vėjo. Rasti atsakymus į klausimus, likusius nuo žiemos“, – pastarąjį mėnesį besikartojanti mintis. Ir šiaip viskas, kas galvoje sukasi apie jūrą, – šventa. Mintimis persikėlus į Smiltynę grįžta (jei prapuolė) net pilietiškumas – o kaip tik rinkimai... Būdama maža maniau, kad Kuršių nerija yra kita valstybė. Siekti geriausio verta vien dėl tos, kuri prie jūros, kopų. Siekti, tarkime, balsuojant...

Paprastai nepaaiškinamas pajūrio stebuklas. Stebuklas tęsiasi, kai pajūrio nuotaika ima ir tampa įvertinta tarptautiškai. Gegužės 11 d. Venecijos bienalėje „Auksinis liūtas“ atitenka Lietuvos paviljonui, operai „Saulė ir jūra“! Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė ir Vaiva Grainytė sukūrė performansą ir pasiekė viršūnę – paplūdimio filosofai ėmė kalbėti ne tik paplūdimiui, bet ir pasauliu. Negana to, panašu, kalbos išgirstos.

Visiems ir visam feisbukui švenčiant, laikinau kiekvieną su „Saule ir jūra“ susijusią žinutę. Tiesa, galvodama, kad garsiai žavėtis kūrėjomis ir kūriniu buvo galima jau 2017 m. spalį, nuo premjeros. Vis dėlto apdovanojimas tėra kokybiško darbo pasekmė. Tačiau džiugus proginis ūžesys netikėtai atvėrė naują perspektyvą – apie ją ir ketinau rašyti. Trumpai tariant, apie besidžiaugiančius lietuvius. Įspūdingas bendras dvasinis pakilimas. Galiu prisiekti, niekada neabejojau tautiečių mokėjimu nuoširdžiai džiaugtis, nors ir santūriai. Gal „žiemos tamsios, visų vienodos juodos striukės“ – bet pažiūrėkite, kas darosi. Kaip nustebino visuotinė atgaivos banga – tarsi būtų pasibaigęs karas, kuriame laimėjo geriečiai. Pagaliau! Trys šarmingos moterys Rugilė, Lina ir Vaiva mojuoja alyvų šakele per patį alyvų žydėjimą. Trys inteligentiškos, protingos kūrėjos ir visi, kurie padėjo perfomansui įvykti, gerąją naujieną bent trims valandoms prišovė naujienų portalų tituliniuose. Regis, liūtas buvo gan stiprus žvėris šalia nelaimingųjų ožkelių ir trumpa atgaiva nuo mekenimo. Turiningos naujienos triumfas prieš skambias antraštes, už kurių dažniausiai nieko daugiau ir nėra.

Panašu, būta ir gerų naujienų bado arba iki šiol visomis geromis pasidžiaugta tyliai, netrukdant efektingų klikbaitinių sensacijų. Atgaiva pamatyti ne jėgos struktūrų ir ne interesų grupių, o tauriųjų sluoksnių galią. Šeštadienio naujiena: menas yra galingas. Malonumas įsijausti į istorijas, kuriose nėra kaltų ir teisių, painiavos, naudos paieškų. Valandai miręs egoizmas. „Pasaulį sužavėjo lietuvių opera, originaliai nagrinėjanti klimato kaitos temas“, – kaip gera būti adresatu labai aktualios žinutės, kuri suformuluota konkrečiai, tačiau tuo pačiu demokratiškai atvira interpretacijoms. Leidžianti būti savęs nespraudžiant į status quo nuomones iš nuomonių sąrašo, o pačiam sugalvoti, ką manai. Įdomu, įpareigoja ir neišskysti, nes aukštai iškelta turinio ir formos kartelė verčia gilintis į pagrindinę veiksmo temą. Ir, žiū, staiga menas nebeatrodo elitistinis, kaip tik – galingas žinių skleidėjas, kuriuo kiekvienas kūrėjas gali siųsti savo idėjas.

Akivaizdu, Venecijos bienalėje į lietuvius nukreiptos šviesos paryškino šį tą daugiau nei operą. Vien kalbant apie „Saulės ir jūros“ trio: štai R. Barzdžiukaitės režisuotas „Rūgštus miškas“, netrukus išeisianti V. Grainytės poezijos knyga „Gorilos archyvai“, neužmirštama L. Lapelytės operos „Geros dienos“ muzika, jau nuskambėjusi svarbiausiuose pasaulio taškuose – kada jos viską spėjo? Tokių asmenybių – didelė ir turtinga bendruomenė. Beje, net galbūt didesnė už popsiuko. Gražiai žaidžia kalbiniai motyvai: Gaetano Mosca, elitizmo teorijos autorius, visuomenę padalijo į „valdančiuosius“ – elitą, ir „valdomuosius“ – masę. „Valdantysis“ (angl. „ruler“) turi bendrą šaknį su pankiškai atiduodama pagarba „you rule“, kuri, vadovaujantis slengu, lietuviškai turėtų būti verčiama į pavarai. Taigi tie ruleriai, valdantieji, pagal apibrėžimą – elitas. Sielą ramina mintis, kad mąstantys ir empatiški žmonės gali būti elitu, nuomonės formuotoju.

Paradoksalu, vienintelis „Saulės ir jūros“ sėkmę lydintis kartėlis – tai maža pinigų suma, kuria Lietuvos valstybė parėmė jai atstovaujantį paviljoną Venecijos bienalėje. Tačiau mes patys galime tapti meno rėmėjais ir platformoje aukoti pinigus. „Auksinis liūtas“, noriu taip teigti, pagausino meno rėmėjų skaičių, tuo taip pat galima pasidžiaugti. O pakylėjimas neslūgsta, tvyro ne tik virtualiose platybėse, bet ir baruose, kavinėse, meno institucijose... „Sveikinu“, – trumpai šiandien man parašė draugė. „Sveikinu ir tave“, – atsakiau. Pagaliau mintis į vietas sudėliojantis pajūrio vėjas pučia plačiai ir smėlį nupusto nuo netikėtai visu grožiu pasirodžiusios galingos meno ir visuomenės sąveikos.