Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Kai su kolegomis prieš šešetą metų MO muziejuje rengėme parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, niekaip nenumanėme pranašiškai skvarbaus muziejaus vadovų žvilgsnio. Paroda tapo pačia lankomiausia, kažin ar kada pavyks pralenkti tokius skaičius – per 140 000 lankytojų. Maža to, greta jau pasirodžiusio Rimanto Kmitos romano, ji mūsų šalyje tapo ir viena pirmeivių, paskatinusių atsigręžti į ano amžiaus dešimtojo dešimtmečio madas, atmosferą. Vėliau atsirado ir kitų labiau antropologijos nei meno parodų („Spąstai su centriniu šildymu“), šito ar vos ankstesnio laiko ėmėsi teatras („Jauno žmogaus memuarai“ Jaunimo teatre, „Remyga“ Šiauliuose), kinas („Pietinia kronikas“ ir „Mana rajons: Pietinis“). R. Kmita apskritai sukūrė, to meto sąvokomis kalbant, Šiaulių holdingą: romanas, filmas, komiksai, spektakliai, ekskursijos. O Igno Miškinio juosta sumušė visus kino lankomumo rekordus Lietuvoje – dešimtojo dešimtmečio egzotika žiūrovų skaičiumi pralenkė Dariaus ir Girėno laisvės polėkį Raimundo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“. Gal „Pietinia“ paslaptis yra ta, kad ne itin išsiskiriantį turinį nurungė preciziška laiko vizualizacija.

Kodėl daugelį taip traukia tas iš esmės tamsus (visomis prasmėmis), kupinas įtampos, tragedijų, netekčių laikas? Metas, kai byrėjo nusistovėjęs gyvenimo ritmas ir pats gyvenimas, socialinė apsauga, griuvo institutai ir bankrutavo bankai, kai buvo nesaugu (irgi visomis prasmėmis). Suprasčiau tuometinius vaikus, kurie tą santvarkų lūžį išgyveno smėlio dėžėse tarp spalvotų gariūninių žaislų, jiems šiandien smagu prisiminti jau neišlikusius turkiškus megztinius ir pirmuosius tėvų mobiliakus-plytas. O vyresni?

Spėju, kad tai ne tiek įsisąmoninta kuriamos valstybės DNR, mūsų naujo identiteto taškas, kuriuo galime didžiuotis, bet kelionės fenomenas: po kurio laiko visi sunkūs epizodai – lietūs vidury kelio, sulūžę automobiliai, šaltos naktys be stogo – pasimiršta ar kelia juoką, susižavėjimą anuo savimi. Šiandien esame gyvi, o visa tai buvo smagus nuotykis, atgabenęs mus į tikslą.

Georgi Gospodinovo romane „Laiko slėptuvė“ įkuriamas kitas holdingas – galimybė skirtingų Europos šalių žmonėms pasirinkti, kokiame laike jie norėtų atsidurti, ir tam sukuriama autentiška aplinka. „Septintojo dešimtmečio Paryžius nuostabiai tiko straipsniui žurnale, kinui ir dviejų savaičių atostogoms, bet galų gale žmogus pasirenka gyventi beveidžiais laikais. Beveidžiai laikai patogiausi gyventi“, – rašo G. Gospodinovas. Ano amžiaus devintąjį dešimtmetį jis pavadino „malonaus belaikiškumo plyšiu“; galbūt bulgarui nėra skirtumo tarp 1982-ųjų ir 1988-ųjų, bet mums tai reiškė daug. Prisimenu, 1988 m. vasarą dirbau studentų statybiniame būryje Čekijoje, tada sekdami naujienas iš mūsų gausių mitingų stebėjomės Brno gamyklomis ir daugiaaukščiais, dar vis nusagstytais sovietinėmis vėliavomis ir žvaigždėmis, kurių niekas nesiruošė pašalinti. Bet G. Gospodinovas, pamiršęs, ką rašė prieš keletą puslapių apie belaikiškumą, beveik visai Rytų Europai priskyrė 1989-uosius, nes tai neva žadėjo pradžią visam kam, o vėliau jau konkrečiau pamini, kad dešimtąjį dešimtmetį pasirinko Čekija, Lietuva, Latvija ir Estija, „vis dar apsvaigintos savo nepriklausomybės po 1989-ųjų“. Abejoju, kad iš tiesų pasirinktume tą laikotarpį, mums prisiminti jį malonu tik per laiko atstumą ir gal dar save regint šeimos video- ir fotokronikose. Iš kur tas baisus megztinis? O šukuosenos!

Bet paradoksaliai tas metas vis dar pasirenkamas. Anas dešimtmetis vis sugrįžta, todėl galima kalbėti apie lietuvas, gyvenančias skirtinguose laikuose. Populiariausius pajūrio kurortus vasarą užplūsta ne atnaujintos mados pakaitalai, o visiškai tie patys, lyg iš mamų spintų ištraukti drabužiai. Su jais atkeliauja ir tas pats elgesys: garsi muzika iš automobilių kaip vienintelis pasididžiavimo šaltinis, riaumojantys varikliai, tik jau tiuninguoti originalūs harliai, o ne javos. Bet mąstymo neatnaujinsi, jis sklinda iš to paties išmetamojo vamzdžio, toli pranešdamas apie save. Tokių pavyzdžių pilnas Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ – tarsi viso to dešimtmečio sankaupa šiandienos provincijoje. Net pati kino kalba savo blyškiais kadrais ir veikėjų sąstingiu primena anų laikų „Kinemos“ produkciją.

1991 m. Eimuntas Nekrošius pastatė „Nosį“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą. Skaudų spektaklį, kuriame pats pasityčiojo iš savo poetinės kalbos, ją pakeisdamas satyra ir grotesku. Bet svarbiausia – jis į sceną atvedė ne nosį, o kitą organą, falą, šokantį „kazačioką“ su balerinomis, nederamai besielgiantį visuomenėje ir tuo elgesiu užkrečiantį kitus. Taip buvo parodyta, kad į mūsų gyvenimo sceną įžengė Chamas. Biblinis personažas, pagal įprastinę traktuotę pasityčiojęs iš savo tėvo, t. y. paniekinęs tradicijas ir vertybes.

Tas dešimtasis buvo ištisas patyčių iš įprastos tvarkos, karnavalo metas: profesoriai Gariūnų turguje, banditai gatvėse, nusikaltėlių broliavimasis su politikais, net abejonės, kas iš tiesų valdo valstybę. Šiandien visa tai sugrįžta su dideliu trenksmu. Sociologų tvirtinimu, taip vyksta dėl resentimento, t. y. nuoskaudų: tie, kurie tąsyk „pralaimėjo“, – nebuvo pakankamai sumanūs ir verslūs, aferų ir privatizavimo nuskriausti, net gavusieji paramą iš ES, bet ji buvo per maža, o mokesčių per daug, – jie šiandien bando atsiteisti. Ne susigrąžinti tai, ką prarado (tai neįmanoma), bet atkeršyti. Nors greta jų yra didelė dalis lygiai taip pat nukentėjusių, netekusių pinigų sekundiniuose bankuose, emigravusių ir jau grįžusių, bet neapsėstų „valdžios pagal save“ idėjų ir vis dar einančių balsuoti.

Pseudopartijos, kylančios iš kaimyninių šalių politinių technologijų rūko, bando visais naudotis, ir tik nuo žmogaus kritinio atsparumo priklauso, kur jis patrauks. Į politinę ir viešąją erdves ateina Chamas ir įsitaiso parlamente, tyčiojasi iš valstybės ir jos tradicijų, vartoja turgaus ar kalėjimo žargoną ir tuo užkrečia kitus. Suklesti patyčių argumentai, šaipomasi iš žmogaus rusiškos tarties, nors šaiposi ir tie, kurie patys vartoja rusų kalinių slengą („išsivartyti iš gaidžio“, „varkės“) ir kitas paniatkes, tokias populiarias anuomet. Kalba išduoda kilmę.

Naujais politiniais metodais grindžiamos sutartys, primenančios reketą: jūs turite mūsų stogą, su mumis jūs – dauguma, bet už tai reikės mokėti ministrais, biudžetais, programomis. Kai šiandien kalbama, kad lipdant pastarąją vyriausybę socialdemokratai ar prezidentas „įsivarė save į kampą“, tai nėra tikslu. Ar jaučiamės įsivarę į kampą, kai perkame turguje ir pasiderame? Taip ir čia buvo aiškus politinis sandėris, „dylas“ su visais „perekupais“, t. y. anksti ryte urmu supirktas prekes perpiet parduoti brangiau. Socdemų vadas aiškiai parodo, kad skaičiuoti moka, žvelgiant iš Jonavos jam svarbiau matematika nei vertybės. Kultūra politikams dar vis sukasi dešimtojo dešimtmečio sampratų orbitoje, dar vis paskutinė Maslow piramidėje (nors seniai šį modelį siūloma vertinti kaip anų laikų egzotiką), todėl Kultūros ministerija, jau „nupirkta“ vienų, parduodama kitiems. Tiems, kurie įžiūri joje kur kas daugiau galimybių nei spektakliai ir koncertai, į kuriuos jie nevaikšto, nes patys dainuoja savo „pirmuose baliuose“. Tačiau čia trykšta regioninės spaudos ir žiniasklaidos laisvės šaltiniai! Taip prievarta atsiduriame laike iki 1989-ųjų – su protestais, šūkiais ir plakatais.

Bet vis dėlto pagaliau atsiranda probrėkšmių, rodančių, kad anas dešimtmetis gali pasitraukti. Keičiasi protestų stilius. Jei pasiklausytume 1988–1989 m. mitingų kalbos, nustebtume, kokios ten buvo retorikos varžybos: Justino Marcinkevičiaus metaforos, Sigito Gedos įsiūčio eilės, Vytauto Landsbergio paradoksai. Liejosi dainos, giesmės, užfiksuotos Domanto Vildžiūno dokumentiniame filme „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989–1993“. Dalykiški pasiūlymai paliekami dokumentams.

Šiandien pažvelkime į mitinge kalbantį Karolį Kaupinį: ne kostiumas, o striukė, ant pečių kuprinė, per ranką pernertas dviratininko šalmas, galva palinkusi prie išmaniojo, kur surašytas tekstas. Jokios pozos, poetikos, užtat konkretūs faktai ir reikalavimai. Tiesiai į akis rūmuose nesančiam prezidentui ir atėjusiems jo patarėjams. Kultūra yra mandagi, bet nebenuolanki ir nesiderinanti prie kitų stilių. Jokių dainų.

Tiesa, protestuojančiųjų mitinguose skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“. Sakytum, visiškas „landsbergizmas“, bet veikiau iš „Fluxus“ skrynelės: jūra – apglėbianti, siūlanti, teikianti. Kas prieš jūrą?

Vietoj automatiško „prieš“ ateina laikas kritiniam vertinimui, ir nors jam visokiais šūkiais priešinasi turgaus politikai (politika visgi laikosi Gariūnų modelio, dar labiau skatindama nuomonių priešpriešą), palengva randasi tam tikro nuosaikumo: ne vien „kas sako“, bet ir „ką“, atidesnis žvilgsnis į kitaip manančius žmones, lėtesnis tempas atsakant tam, kurį a priori laikai priešininku (jis, be abejo, tave irgi). Politinis ir pilietinis mąstymas vengiant šou elementų, manijos pasirodyti, pelnyti taškų. Vengiant šūkio kaip naujo megztinio, etiketės ant žmogaus kaip etiketės ant drabužio išorės, atsisakant isteriško riksmo, kurį skleidžia tavo variklis, – gal būtent tai mus išgelbės ir pagaliau išlįsime iš anų laikų.