Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Tądien Vilniaus centras jau priminė normalų didmiestį – penktadienio vakaras, aibės žmonių, net prospekte neprasilenksi be fizinio kontakto su praeiviu. Įspūdis toks, kad į centrą suvažiavo Šeškinė, Perkūnkiemis ir gal net Grigiškės – kaip nominaliai priklausančios Vilniui. Kiek kitokia apranga, kitokia eisena, tarsi lydima neužtikrintumo, nežinojimo, kaip čia elgtis ir kur patraukti. Kiti sluoksniai, atskiedę verslininkišką ir hipsterišką centro monotoniją.

Gal tai ir yra „Kultūros nakties“ ypatingumas – pamatyti, kas gyvena Vilniuje, ko nematai, jei nevažinėji viešuoju transportu iki galinės stotelės. Nes visa kita jau regėjai. „Kultūros naktis“ lyg ir žadėtų išduoti, kokie juodraščiai guli kultūros žmonių stalčiuose, kokie eksponatai slepiami muziejuose, ką būtų verta išviešinti scenoje. Kaip tą pateikti kitaip, įdomiau, paslaptingiau, seksualiau – visi nakčiai galiojantys prieveiksmiai tinka. Bet nusileiskime nuo romantizmo aukštumų ir tėkškimės į banalybės šaligatvius: per porą valandų apeiti keletas taškų išdavė, kad čia klesti vienintelė kultūra – liaudies. Labai norėčiau klysti, kad ji buvo vyraujanti, kad kitur, kur dar nebuvau, natomis ir posmais tryško kiek aukštesnio meno fontanai.

Reformatų skvere Šeimų erdvė viliojo mažutėlius pasidaryti dažų tatuiruotes (reikia tikėtis, ne amžinas). Muzikų sąjunga kvietė išgirsti įvairių dainų maratoną pro atidarytus langus (aklą pasimatymą keičia kurčias pasiklausymas, nes nematai, kas atlieka). O užsikorus į šeštą baro „Opera Social House“ aukštą pažadėta operos ir garso sąjunga tebuvo tiesiog paprastas pasisėdėjimas bare. Užtat apačioje, prie Operos teatro laiptų, Pauliaus Markevičiaus vadovaujami vėliavnešiai aktoriai bandė transporto keliamą triukšmą perrėkti Sarbievijaus eilėmis, kurias ir tyloje suprasti nelengva. Vaizdą gelbėjo vėjas, tad vėliavos plazdėjo gražiai, bet kiti veiksmai išdavė, kad didesnėms erdvėms pritaikomo meno LMTA tikrai nemoko.

Taip, tikriausiai pataikiau atsitiktinai. Nes net nebuvęs žinau, kad kokybės kartelę išlaikys stabiliai profesionalūs Petro Geniušo juodai balti klavišai, pakiliai skambės grigališkieji choralai bažnyčioje, rečitaliai Valdovų rūmuose – t. y. tie koncertai, kurie neišsižadės įprastų erdvių ir nenusileis iki mugės šurmulio. Bet ir čia kyla pavojus aukštajam menui, kai jis bando nusileisti iki žiūrovo, – kas ką tuomet išduoda? Ar tikrai susitinkama?

Trijų aukštų LATGA „Autorių namų“ scena kaip tik parodė šią sankirtą: nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius fotografavo ne įžymybes, o tiesiog užėjusius praeivius. Šalia – kelių menininkų vedamos dirbtuvės „kaip užmušti laisvalaikį“, kitoje scenoje skambėjo popmuzikos „kas dar manęs negirdėjo?“ kokteilis. Aukščiausiame taške Monika Dirsytė tęsė metų metus nepabaigiamą ištvermės performansą, o apačioje klykavo beždžionės – OKT spektaklio aktoriai mokinišku eskizu siūlė patirti svetimą gėdą. Šitas visas „šurmulys“, kaip mėgsta rašyti žurnalistai, kelia vieną klausimą – kiek menas čia populiarinamas, o kiek profanuojamas? Kiek po šio vakaro žmonių ateis į tokį spektaklį? Ar kas dar susidomės fotografija? O kiek procentų minios performansą palaikys nesąmonės atitikmeniu (jis dažnai tokiu ir laikomas)?

Meno demokratizavimas skamba gražiai, bet yra pavojingas. Ne vien tuo, kad menas čia nemokamas, nes žiūrovai tai gali suprasti kaip taisyklę. „Kultūros naktis“ buvo sumanyta priartinti kultūrą prie praeivio (kuris iš tiesų specialiai atvyko jos patirti), bet šis, išvydęs tokius vaizdus, gali daugiau ir nenorėti su ja susitikti. Arba dar blogiau – suvokti, kad tai, ką mato, ir yra menas. Vadinasi, ir jis taip gali, – meno grafomanijos pavyzdžių netrūksta.

„Kultūros naktis“ kartoja eurovizinės atrankos principą: dalyvaujama, nes norima priminti ar paskelbti, kad esi. Naudinga pradedantiesiems, bet abejotina dėl baigiančiųjų, – nebent šie tai traktuotų kaip treniruotę ar kaip žmonių ir jų minčių sandūrą, paskatintą meno. Tokius susitikimus rengė, pavyzdžiui, Josephas Beuysas, diskutuodamas su parodų lankytojais ar Kaselyje su bendruomene sodindamas 7000 ąžuolų. Vilniuje tokių pareiškimų nebuvo. Apskritai mūsų kultūra ir menas remiasi labiau pa(si)rodymu nei pokalbiu. Vieni aktyviai rodo, kiti pasyviai priima. O tada atsiranda daug lūkesčių ir nusivylimų. Bet pokalbis, diskusija, abiejų lygiaverčių pusių susitikimas – gal kaip tik tai galėtų būti nauja koncepcija naktyje tarp masės žmonių pasiklydusiai kultūrai?