Aktorė ir režisierė Birutė Mar: „Kiek buvo sakoma žodžių kalbantis XIX amžiuje?“

Kada atradote save kaip dramaturgę?

Į šį kelią atėjau ne iš karto. Dvi sritys − teatras ir literatūra − kurį laiką man egzistavo atskirai. Teatras buvo mano darbas, o literatūrą kūriau labiau sau, dėl savęs. Kai atradau save kaip monospektaklių kūrėją, pradėjau sau kurti ir dramaturgiją. Iš pradžių buvo baisu rašyti tekstą, kurį vėliau sakysiu scenoje, − panašiai nejauku garsiai skaityti savo eilėraščius. Scenoje reikia ir atsiriboti nuo skaitomo teksto, nebūti savimi, ir sykiu atsiverti, ir man būdavo labai lengva skaityti kitų eilėraščius, o savo − be galo sunku.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kurdama M. Duras „Meilužio" inscenizaciją dar labai atsargiai dėliojau, stengiausi kaip įmanoma išsaugoti autentišką romano struktūrą, bet tai jau buvo pirmasis dramaturgijos bandymas. Man jis labai pasiteisino. Pasijutau atlikusi daug didesnį darbą nei ligi tol, vien tik kaip aktorė. Tai veikia net visą vaidybą. Štai aktoriai sako: turim tik vieną mėnesį ir per jį reikia sukurti vaidmenį. O dar jeigu vaidmuo sudėtingas... Kai pati pasi­imu medžiagą ir ją perrašau, arba kaip pjesėje „Ledo vaikai" pati kūriau, tai leidžia suformuoti savą spektaklio viziją.

Taip tos dvi mano profesijos − literatūra ir teatras − ir susijungė per maždaug penkiolika metų. Po M. Du­ras „Meilužio" − Sofoklio „Antigonė", kurioje irgi visas tekstas buvo išsaugotas Sofoklio, tik dramaturginis jo išdėstymas − mano, paskui buvo „Grimo opera", kuriai visiškai pati rašiau tekstą. Tai buvo pirmasis pjesės bandymas. Ją parašiau iš moteriškuose žurnaluose spausdintų interviu.

Kai tekstas naujas, spektaklis būna labai gyvas − ir žiūrovams įdomiau, negu kai paimama sena nuvalkiota pjesė. „Unė", „Šilkas" pagal A. Barricco − pastarajam spektakliui jau gana laisvai kūriau dialogus, pirmą kartą sau leidau taip laisvai elgtis su romanu, nes dialogų jame nėra. Ir dokumentiniai spektakliai: „Jis ir ji" pagal J. Biliūno laiškus, „Poetė" pagal S. Nėries dienoraščius bei poeziją, „Laiškai į niekur" pagal R. M. Rilke's, B. Pasternako ir M. Cvetajevos poeziją. Jiems ėmiau dokumentinius tekstus ir iš jų dėliojau dramaturgiją.

Ką laikytumėt savo kuriamų dramų pradiniu, pirminiu elementu?

Nesu racionalus žmogus, kuris, atsispirdamas nuo idėjos, nuosekliai plėtotų kūrinį. Aš pirmiausiai pamatau tam tikras ryškias scenas, jos tarpusavyje būna visiškai nesusiję. Atsiranda viena, kita scena, paskui imu galvoti, kaip jas sujungti... Pavyzdžiui, skaitau Rilke's, Cvetajevos, Pasternako laiškus ir matau − va, kažkaip jie siejasi, yra ta vidinė sąsaja. Lygiai taip pat, kai skaičiau romaną „Meilužis", − jaučiau, kad va šitą, o dar šitą sceną noriu suvaidint... Taip jungiu, jungiu, ir tada galiausiai atsiranda ta vienijanti idėja, bet tikrai ne iš karto. Gerai, kad mokiausi režisūros, todėl struktūros suvokimas jau „įdėtas", į kraują įaugę, kad spektaklyje turi būti pradžia, užuomazga, kulminacija, atomazga, pabaiga... Mokiausi muzikos J. Naujalio meno mokykloje, tai ir muzikoje labai panašiai − kompozicija, dinamika... Teatre visa tai irgi reikia žinoti. Jeigu viena scena buvo tokia – pagal ilgį, nuotaiką, – tai kita turi būti kontrastinga. Vis dėlto, nors jau nemažai sukurta ir jau žinau dėsnius, kiekviena nauja medžiaga pareikalauja vis kitokių įžvalgų. Nežinau, gal čia mano režisūros dėstytojo Peterburge įtaka − jis sakydavo: „Nerodykit savęs, o rodykit autorių."

Ar užrašote, užfiksuojate savo dramų galutinius variantus?

Taip, bet aš jas perrašinėju iki pat premjeros. Visada pradžioje tekstai būna penkiagubai ilgesni, paskui, kai pradedu repetuoti, trumpėja. Scenoje daug dalykų pasakoma ne per tekstą: tai, kas parašyta viename puslapyje, galima suvaidinti vienu žvilgsniu ar atodūsiu, judesiu. Paskui, kai negailestingai išbraukau, kartais pamatau, kad ko nors trūksta... Toks procesas labai patogus, kai pats esi ir dramaturgas, ir režisierius, ir atlikėjas, − turi laisvę.

Kaip atrandate savo požiūrį į pasirinktą medžiagą?

Medžiaga turi mane sukrėsti, pasidaryti man labai svarbi, kad jos imčiausi. „Ledo vaikų" atveju − turbūt jau kokius dešimt metų galvojau, kad reikia „ištraukti" tuos tėvų prisiminimus. Nes tai, ką jie papasakodavo, ilgą laiką skambėdavo kaip visų tremtinių prisiminimai: vežė ten, paskui ten... O va ką jie jautė? Taip norėdavosi iškvosti mamą, tėtį, nes jaučiau, kad daug ko nepasako. Ir tai mane slėgė. Labai atsargiai ėjau − į diktofoną neįrašinėjau... Grįždavau namo, šį tą jie man papasakodavo, paskui užsirašydavau. Taip pamažu kaupėsi emocijų bagažas, nuo kurio tėvai, matyt, mane norėjo apsaugoti. Bet neišsakytas skausmas rusena viduj, persiduoda nejučiomis... Per tą pirmąjį pjesės skaitymą jaučiau ir salėje tiksint tokią uždelsto veikimo bombą. Pjesės aptarimas truko dvi su puse valandos. Žmonės kalbėjo, kalbėjo ir verkė.

Man neišeina daryti „šaltai", aš vis dėlto ne už „šaltą" teatrą. Turiu viską perleisti per savo širdį. Tik tada paliečiu ir žiūrovą. Jeigu pasirenku vaidinti, sakysim, Salomėją Nėrį, tai todėl, kad ją pamilstu ir tada galiu suprasti.

Ar tai, ko tėvai nepapasakojo, pjesėje parašėte pati?

Taip. Mano mama buvo išvežta ketverių metų. Ji sakydavo: aš neprisimenu. Viskas, ką atsiminė, pavyzdžiui, suknytę su raudonais bumbuliukais, kaip simboliai pateko į pjesę. Ir tai, ką mano mamai pasakodavo jos tėvai − kad Lietuva labai mažytė, bet pati gražiausia, o mama tuo tarpu galvodavo: kažin, ji didesnė ar mažesnė už mūsų jurtą?

Ar šiuolaikiniam teatrui dar reikalingas vieno autoriaus, dramaturgo, parašytas kūrinys, vadinamas drama? Gal mes turime klasikus – Sofoklį, Šekspyrą, Čechovą, Ibseną, ir to užtenka? Gal šiuolaikinis teatras pajėgus pats sau susikurti dramas, grįsdamas jas pačiais įvairiausiais tekstais?

Man atrodo, kad nėra jokių absoliučių taisyklių. Tam, kad atsirastų toks dramaturgas kaip Šekspyras, turi sutapti daug aplinkybių. Jeigu naujo Šekspyro nėra, tuomet visi po truputį mėgina patys kurti, ir tai yra gerai, ir iš to kažkas atsiranda. Aš už dramaturgą teatre, tik kad jų, naujokų, labai nedaug. Kai yra geras dramaturgas ir gera pjesė, nieko daugiau nebereikia.

Aš pati pradėjau repetuoti Ibseno „Norą" − geniali pjesė, klasikinė, 3 veiksmų. Bet kaip ji skamba šiandien? Kiek XIX a. žmonėms tiesiog kalbantis buvo sakoma žodžių, o kiek šiais laikais? Viskas dabar jau daug greičiau suprantama, o ten prirašyti keli puslapiai... Vadinasi, tą pjesę reikia adaptuoti, sukurti naują spektaklio dramaturgiją, bet kartu ir išsaugoti Ibseną.

Ką manote apie šiuolaikinio teatro norą provokuoti žiūrovą, paversti jį ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio dalyviu?

Yra teatre toks primityvus būdas, kai aktorius tiesiogiai kreipiasi į žiūrovą – jį kviečia į sceną ir panašiai, šito žiūrovai dažniausiai bijo, tai sukelia salėje juoką, lyg ir leidžia atsipalaiduoti, − jeigu padaryta vietoje ir laiku, tai gerai, bet jeigu ne, – gali suerzinti žiūrovą. Man įdomesnis žiūrovo pavertimo dalyviu būdas, kai jis pasineria į save, susitapatina su personažu. Ir aš kaip aktorė, būdama scenoje, labai jaučiu tokius momentus. Jaučiu, kada žiūrovas tarsi „atsijungia", ima mąstyti apie savo patirtį, gal kažką prisimena... Spektaklio „Jis ir ji" pabaigoje jauni žmonės verkia –­ galbūt iš skausmo, kad dabar tokios tyros meilės nebesutinka?

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Marija Šileikaitė-Čičirkienė. „Baden Badenas – Nida“, 2014

Draugai