Režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“ pradėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro sezoną.

Sunku pasakyti, ar „Alisa Veidrodžio karalystėje“ – tikrai spektaklis vaikams, kaip nurodyta programėlėje, ir ar nereikėtų verčiau nurodyti „tinka ir vaikams“. Man rodos, tai kūrinys tiems nesvarbu-kiek-jiems-metų, kuriems patinka siurrealizmas. Iš šio spektaklio nereikia tikėtis psichologinio tapatinimosi ar atpažinimo akimirkų. Nebent atpažinsite sapną ar pasąmonę, kažką, kame per stalus plauktų žuvys, o kalbančios gėlės, paklaustos, kuo iškilus pavojui joms galėtų padėti šalimais augantis medis, rimtais veidais atsakytų: „Medis šakotųsi ir lotų.“

Kad „Alisa Veidrodžio karalystėje“ skambėtų taip aktualiai, Lewiso Carrollio kūriniui reikėjo susidurti su Žilvinu Vingeliu ir šiais laikais. Su Ž. Vingeliu, – nes jo režisūrinei kalbai tinka L. Carrollio vaizduotė, kaip kadaise XIX amžiaus Alisa tiko po Pirmojo pasaulinio karo iškilusiems siurrealistams. Su šiais laikais, – nes šiandien sunku remtis logika ir racionalumu, visai neįmanoma kontroliuoti situacijos, visuomenėje daug sutrikimo ir bejėgystės, o šalia to – jau gimstančios jėgos, bebaimiškumo, kartu ir absurdo pojūčio. Todėl paradoksalūs peizažai, stebukliniai įvykiai, kalbiniai žaidimai, atsitiktinumai ir fantazija scenoje – laikmečio požiūriu logiškas ėjimas. Veidrodžio karalystė, kurioje viskas atvirkščia, kurioje turi sparčiai bėgti, kad išliktum vietoje, o tavo atmintis prasta, jeigu prisimeni tik tai, kas buvo praeityje, ir visai neprisimeni to, kas dar neįvyko, – tai tobula vieta dabarties žmogui, kuriam kas dieną įvairiomis prasmėmis verčiasi pasaulis.

 

„Alisa Veidrodžio karalystėje“. Svetlanos Baturos nuotr.

 

Nors iracionalios, spontaniškos prigimties, Ž. Vingelio darbas taip atitinka aktualią būtį, kad daugelį spektaklio raiškos detalių sukinėdami įvairiais rakursais ne tuščiai sužaistume realybę, o ją apibūdintume kur kas taikliau, nei kalbėdami tiesiogiai. „Alisa“ kviečia pamatyti pasaulį kitaip, nei esame pratę, atsisakyti proto cenzūros, pamiršti tikimybes. Tekstas spektaklyje tarnauja ne tam, kad suprastume charakterius: ne, jis čia tam, kad provokuotų mąstymą, verstų ieškoti asociacijų, žadintų vaizduotę. Veikėjų tariami žodžiai gali juos pačius nustebinti, nes tai nėra kalba, skirta susikalbėti: tai veikiau kalba, kuri pasirodo, kai nežinia, ką pasakyti, kai apskritai abejojama kalbėjimo prasme, kai užuot analizavus padėtį geriau atrodo padeklamuoti eilėraštį, kuriam Alisa (akt. Miglė Navasaitytė) kaskart šitaip priešinasi.

Panašiai elgiasi ir daugiasluoksniai spektaklio vaizdai – jie nebūtinai slepia numatytą prasmę. Jie tiesiog dirgina protą ir gerai jaučiasi net būdami nepaaiškinami, tarsi mėgautųsi savo egzistencija nereikalaudami supratimo. Skirtingos spektaklio dalys preciziškai susilieja į prasminę visumą. Ž. Vingelio režisūra, Renatos Valčik scenografija ir kostiumai, Tomo Stonio vaizdo projekcijos, Jono Jurkūno muzika, Viliaus Vilučio šviesos – viskas čia neatskiriamai susiję, maloniai sulipę. Spektaklį regime kaip vienu ritmu daugybe išraiškingų burnų kvėpuojantį kūną.

Daugelis mizanscenų yra nonsensiškos, personažai ir vaizdiniai, kaip ir literatūros kūrinyje, tiesiog pasirodo ir dingsta nekurdami tęstinumo: niekas nežino, iš kur ateina ir kur išnyksta avis, žiogas, varlius. Tęsiasi čia tik viena – Alisos kelionė per šachmatų lentą. Šią kelionę ji keliauja kartu su savo antrininke, „atspindžiu“ – cirko menininke Aino Mäkipää. Kūno sudvejinimas yra vienas iš žaidimo kūniškais pavidalais pavyzdžių. Andriaus Gaučo Kliunkis Pliumpis turi kiaušinio formos torsą, Sauliaus Čiučelio Baltųjų karalius – papildomas mažutes kojytes, augančias iš priekio, o Povilo Barzdžiaus ir Mariaus Karolio Gotbergo vaidinamų Baltojo ir Juodojo žirgų kojytės raiteliškos, styrančios iš šonų. Motiejaus Ivanausko ir Roberto Petraičio Labulis ir Abulis ant cilindrų turi po juos charakterizuojančią didelę akį. Judindami šias salvadoriškas akis (akys – vienas iš svarbių Salvadoro Dali naudotų įvaizdžių), dvyniai pasako daugiau negu kalbėdami. Itin savita kūnų motorika būdinga šmaikščiausioms šio pasaulio dalyvėms – Saulės Gotbergės ir Ugnės Žirgulės vaidinamoms Baltųjų ir Juodųjų valdovėms. Alisos sutinkamos gėlės turi žmogiškus kūnus ir puokštes vietoj galvų, o tarpusavyje kovojantys Vienaragis ir Liūtas susideda iš trijų dalių, kurios gali judėti savarankiškai. Pačios Alisos veidas, rodomas ekrane, ilgainiui išyra, išsiskaido dalimis.

Visa tai – ne tiesiog ypatingi kostiumai ir ne vaikams pralinksminti sumanyti pavidalai. Tai siurrealistinės, groteskišką pobūdį turinčios kūnų deformacijos, užtikrinančios sapnišką atmosferą ir savo keistumu nuolat palaikančios žiūrovo įtampą. Spektaklyje ne siužetinė linija veda į priekį – ne taip ir svarbu, ar Alisa iš pėstininkės taps valdove: šitą pasaulį valdo įvairiausi sukeistinti pavidalai, metaforos ir alegorijos, formos ir judesiai, kurių paieška bei tyrimas ir yra spektaklio žiūrėjimas. Tai nėra paprasta ir įprasta mūsų žiūrovui. Ž. Vingelis kuria nuoseklią ir mūsų scenoje unikalią teatrinę kalbą. Visų jo spektaklių veikėjai galėtų susikalbėti vieni su kitais, bet ne su mumis.

Sunku nepastebėti, kad šiandienos vaikams skirto teatro scenas pamažu užkariauja herojės mergaitės: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ką tik užgimė „Ronja, plėšiko duktė“ (rež. Eglė Švedkauskaitė), Vilniaus teatre „Lėlė“ – Magdė iš „Mergaitės su šautuvu“ (rež. Giedrė Kriaučionytė), Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Alisa. Nors šios trys mergaitės aktorine kokybe ir perduodama esmine žinia labai skiriasi, vis dėlto joms visoms būdinga drąsa ir smalsumas, ėjimas pirmyn nepaisant visko plačiai atmerkus akis. Minėtuose spektakliuose yra ir kovos motyvų: „Mergaitėje su šautuvu“ aiški kova tarp gėrio ir blogio (Magdė ir partizanai prieš rusus), „Ronjoje“ dviejų gaujų karas pasibaigia draugyste su apsikabinimais, o „Alisoje“ gali kautis kas tik nori – žirgai, vienaragis su liūtu, valdovės. Vis dėlto kova čia nesiekia rezultato, veikiau yra tiesiog būdas pabendrauti. Be kita ko, visai nesvarbu, kieno sapnas čia sapnuojamas. Svarbiausia leisti jam vykti ir nieko nepažadinti.

Ž. Vingelio „Alisa Veidrodžio karalystėje“ išsiskiria tuo, kad neužsiima jokia sugestija: žiūrovams nesiūlo nei draugauti, užuot pykusis, nei guldyti galvą dėl tėvynės. „Alisa“ įkūnija grynojo meno karalystę, kurioje tai, kas vyksta, vyksta tam, kad vyktų, o ne tam, kad priverstų susiprasti, atsibusti, pasiryžti. Niekas nepasikeis nuo to, kad Alisa susipažins su aviena, o vėliau – su pudingu, bet negalės jų paragauti, nes neįmanoma valgyti to, su kuo tave supažindina. Niekas nepasikeis, tik iš dangaus nusileis stebuklingas stalas su stebuklingu judančiu meniu, tik įvyks kūrybinis veiksmas, fantazija viršys tikrovę, kažkas pasimirš, o kažką, ko dar nesame patyrę, galbūt staiga prisiminsime.