Kaip čia gražiau pasakius? Klaipėdos dramos teatro ledlaužis vis dėlto prasigrūda į jūrą ir plaukia... Penktasis tarptautinis teatro festivalis „Theatrium“ (lot. atrium – vidinis namo kiemas, šviesa tik iš viršaus), kaip sako poetas Gintaras, gal net pirmasis pasaulyje atidaro tokį šventinį renginį!

Tačiau jo programoje – itin rimti kūriniai (be čionai aptariamų dviejų, dar italų „Makbetas“ ir lietuvių „Austerlicas“), todėl švente vadinti sunkoka. Veikiau – dar vienu tavo išbandymu tarp belangių sienų, už kurių akacijos, jazminai, jūra, Palanga... Taigi kažkaip atvirkščiai išeina. Manau, tokiu įspėjančiu apie katast­rofas formatu teatrai dabar ilgai naudosis. Mes puotausim, o teatrai budės.

Festivalio meno vadovui Gintarui Grajauskui ir teat­ro vadovui Tomui Juočiui pasisekė sulipdyti pokovidinį pizos bokštą. Jausminis Karavadžas ir racionalus J. W. Goethe, bežadis Šekspyras ir užuominomis slenkantis W. G. Sebaldas. Šitą bokštą į viršų kelia Tikėjimas, Tikėjimas neleidžia ir susmukti.

 

„Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

/ / /

KLDT spektaklis „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, per kelis mėnesius sukurtas atvykusios į Klaipėdą lenkės režisierės ir dramaturgės Agatos Dudos-Gracz (pokalbis su ja – 4 p.), sulipdė trupę. Aktoriai labai myli Agatą, ak, jie vėl myli teatrą, gyvenimą ir visą ES, siūlančią vis naujus mokytojus, nes iš savų įkvėpimo, žinia, gausi kaip iš ožio pieno.

Spektaklio autorė norėjo atskleisti XVII a. natūralistinio stiliaus titaną Caravaggio „ne biografiškai, o per kūrybą (...), nes koks jis buvo iš tiesų, niekas nesužinos“. Judančių paveikslų principu skrupulingai, tapybiškai nulieti sceniniai vaizdai išties įspūdingi. Apšvietimas, kostiumai, plastika iš gilios tamsos plėšia baroką nuo pat pradžių, kai su žvakėmis aktoriai lydi mus į salę. Dvilypis pavadinimas prognozuoja aštrią priešpriešą, ji įsiūbuojama, grėsmingai didėja, smaginasi ir, mano galva, tą giliai tikintį Karavadžą palaidoja „tarp Lenos kojų“.

Kad ir kaip žiūrėčiau į dailės reprodukcijas, jose matau gerokai daugiau šviesos ir gerokai mažiau blevyzgų. Autorė, kuri Lenkijos teatre, žinoma, negalėjo ir negalės parodyti kunigų orgijų, su jais atsiteisia čionai, Marijos žemėje. Hm, nesu davatka, bet, gerai pagalvojus, o kas gi nuosekliau mecenavo meną nei kunigai? Ir kas apskritai būtų Italija be Vatikano? Viena spalva dailininkas jų netepliojo – net toks trigubai susilenkęs, pataikaujantis, kaip A. Duda-Gracz vaizduoja.

 

 

Kitas man užkliuvęs autorės arkliukas – Romos viešnamio moterys, mylimoji Lena ir kitos šventos paleistuvės, kurių terpėje baroko meistrai, kaip demonstruoja Agata, praleisdavo daug laiko. Nežinia net kada dirbdavo. Moterų išsamūs portretai kaip įžanginiai (arba finaliniai, žiūrovo perskaityti jau namie) puikiai išrašyti A. Dudos-Gracz spektaklio buk­lete. Pirkite, nes čia rasite gerą romaną! Sakyčiau, tekstas ne tik papildo, bet ir užgožia sceninius personažus, nes jie gerokai mažiau individualizuoti. O galbūt tai tiesiog apatinis ir viršutinis personažo kostiumas – tik pateiktas atskirai?

Pats Karavadžas (jaunystės autoportrete pavaizdavo save kaip Bakchą) scenoje pasirodo kaip kvailokas pataikūnas ir kaip menininkas autistas. Nors per 38 karštakošiško gyvenimo metus nudobė du žmones. Viešnamiuose, reikia manyt, lankėsi, tačiau jo retokai tapytų moterų veiduose sunku įžiūrėti vulgarumą, be to, šiuolaikiniai tyrimai įrodė, kad šis kazanova numirė tikrai ne nuo sifilio. Tad anglimi dažytų aktorių-paleistuvių dantų ar nuolat po sceną šmirinėjančio ilgaplaukio nuogo apolono tikrai negaliu pateisinti – manau, maestro, net ir nežinia kokios orientacijos būdamas, į žmogaus kūną (juos skolindavosi ir iš lavoninės) žvelgė perdėm anatomiškai.

 

„Faustas“. Peterio Neuberto nuotrauka

 

Tačiau visą šį aktualizavimą ir derinimąsi prie žiūrovo išperka išties prabangios, ilgų plojimų vertos karavadžinės mizanscenos. Kurias istorijai užfiksuos Dmitrijaus Matvejevo fotoaparatūra.

 

Fotoreportažas iš spektaklio ČIA

 

/ / /

Garsaus ir vaisingo lenkų (ir ES) režisieriaus Jano Klatos viename Prahos teatre sukaltas „Faustas“ (ne tik pirma, bet ir likusios inscenizacijai nepavaldžios dalys) stoja griežtai priešais A. Dudos-Gracz „Leną“. Režisūros atžvilgiu – nors rizikuoju pasirodyti nekorektiška ir nemadinga – tai ultramoteriškas ir ultravyriškas duotos medžiagos perskaitymas scenoje. Štai kaip reikia siuvinėti, o va kaip kirviu kirsti. Jinai kuria atėjusi į repeticiją ir į visus įsiklausydama, o jisai viską atsineša galvoje ir dabar be ilgų tūpčiojimų sudeda akcentus.

J. Klata, savo amato meistras, preparuoja senutėlį Goethe’s kūrinį tarsi pats čia ir dabar būtų Faustas, socialinės inžinerijos atstovas ar vaikigalis, kuris nori greitai išnarstyti laikrodžio ar visuomenės veikimo mechanizmą. Ir besti mums į nosį.

 

Teatro salė. Jūratės Visockaitės nuotrauka

 

Visiems atmintinai žinomas ir popsiniu virtęs pirmas veiksmas smarkiai suteliūskuojamas: Mefistofelis žengia batais aukšta platforma ir, pasirodo, yra šustra hipsterė, o spigaus balso Margarita sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Skamba daug, oi, glušinamai daug įvairių muzikos pakraipų hitų – vėliau interviu su J. Klata išgirstu jo mintis apie blogio egzistavimą kultūroje, apie popkultūrą, kuri prasiskverbė taip giliai, kad nebepastebime. Šokiruojančiai paduodamą istoriją žiūri vienu atsikvėpimu, dabar tai lėktuvas su apkvaitusiais nuo onanizmo keleiviais ir bomba papilvėje, politinis vyriškas teatras be ornamentikos.

Antrame ir trečiame veiksme čekų aktorių vien išdeklamuojamus ir žaidimo lentose suvaidinamus filosofinės tragedijos „Faustas“ gabalus (o Dangau, privalai juos skaityti subtitruose) priimi kaip snobizmą, nesusipratimą. Nors pirmame veiksme patyręs režisieriaus talentą, gali priimti tai kaip kerštą nesusipratėlių pub­likai, sėdinčiai irgi ten, skrendančio rutulėlio krėsluose...