Vilniaus mažojo teatro premjera „Scilė nori būti žmogumi“ – tai kokybiškas sąskambis kino ir teatro kalbomis. Trikdantis hibridas tarp moljeriško kanono ir „Domino teatro“ trafareto.

Naujausias Gabrielės Tuminaitės darbas pagal Paulinos Pukytės pjesę sukomponuotas iš dviejų vienodo svorio sandų ir prašosi analogijos: fotojuostos negatyvas (ekranas) ir jos pozityvas (scena). Pirmojoje dalyje (ekrane) regime jaunos moters-poetės (akt. Elžbieta Latėnaitė) bandymą atrasti save vyriško žvilgsnio pasaulyje, antrojoje dalyje (spektaklyje) regimas jau to ekrano-filmo atspindys – panaši, tik dar užaštrinta istorija. Dviejų dalių spektaklyje pasakojama ta pati istorija, tik pakreipus ją kitu rakursu ir vietomis atėmus ar pridėjus žodžių (sykiu ši forma lyg vaikiškame žaidime siūlo mankštinti atmintį, prisiminti, kiek teksto antroje dalyje pridėta ar atimta).

Spektaklyje atspindys pasirodo ne tik kaip santykis tarp abiejų dalių, atspindys materializuojasi kaip stiklo pertvara kino dalyje – tai ekrano metafora, internetinės tapatybės refleksija. Simboline atspindžio reikšme režisierė žaidžia taktiškai ir taikliai. Vien iš simbolių žaismės spektaklyje galėtum rašyti atskirą recenziją ir, be abejo, teigiamą.

Kaip kinta reikšmės kino ir scenos formatuose? Mažumėlę didaktiškas veikėjos išsivadavimas iš patriarchalinio žodyno ir naratyvo yra spektaklio ašis, tačiau pagrindinės veikėjos vertybinio virsmo kulminacija abiejose dalyse beveik neapčiuopiama. Kino pasakojimas – tai satyra, didaktinė komedija apie mūsų instagraminę tikrovę. Gyvas sceninis pasakojimas – tai sulaukėjusių individų tragedija, žvilgsnis į poinstagraminį apokaliptinį pasaulį. Influencerė (akt. Agnė Šataitė) ekrane įkūnija interneto garsenybių parodiją, o poapokaliptinėje dalyje ji jau pavirtusi mutantu, zombiu, automatonu. Per jos sukurtą vaidmenį ypač išryškėja skirtumas tarp komedijos ir tragedijos.

 

„Scilė nori būti žmogumi“. Mikos Savičiūtės nuotrauka

 

Vis dėlto skirtumas tarp tragedijos ir komedijos yra trapus – tai pirmiausia P. Pukytės rašymo nuopelnas, stiprybė, atpažįstama ir iš jos ankstesnės knygos „Bedalis ir labdarys“. Tuose fragmentuose, kuriuose spektaklio autorės vaizduoja komediją, dažnai nejuokinga (iš klausos įvertinu, kad fragmentai prajuokina mažiau nei pusę auditorijos). Į scenos formatą įvilktas pokštas, prieš pasiekdamas žiūrovo sąmonę, sudega lyg meteoras atmosferoje. Balsu ir kūnu aktorių kuriamos mizanscenos ir šaudomi pokštai skamba kaip televiziniai, todėl įpakuoti į atitinkamą pramoginio teatro formą nepagadintų ir „Domino teatro“ repertuaro. Tarkim, tai snobo žvilgsnis.

P. Pukytė pjesę kūrė iš tikrų citatų, šmaikščių klišių, įvairių radinių internete ir iš esmės dokumentinę medžiagą pavertė literatūrine. Rašytoja skambiai banalias nuobiras ir atplaišas sutvirtino antikinėmis nuorodomis ir savo autoriniu balsu surišo į savito stiliaus pjesę, nors didaktikos neišvengė (bet didaktika tiko ir Moljerui). Tokios pjesės konstravimas – lyg pilies statybos iš papuvusių medgalių ir panaudotų plytų.

Kas gi atsitinka, kai iš nuogų klišių ir paradoksų sudurstytą pjesę dar kartą išmontuoji, išardai, tada vėl suklijuoji, sukali ir perkeli į teatro sceną? Gimsta efektas, šalutinis poveikis, dar vienas paradoksas: grynojo teksto nuogumą apšildžius, apkaišius kino ir teatro ryškiais atributais dar labiau išryškėja P. Pukytės teksto ir sykiu tekstu kritikuojamos tikrovės banalumas. Tai spąstai.

Diskusijoje po premjerinio spektaklio viena žiūrovė mestelėjo: A. Šataitės Influencerė pavaizdavo Stonkuvienę taikliau už pačią Stonkuvienę! Tačiau čia anaiptol ne komplimentas. Kas lieka iš teatro, kai jis kopiją pasiūlo geresnę už originalą?

Lieka dar apgaulingesnė kopija, lieka atspindžio atspindys. Kino dalyje iki kvailybės skalės maksimumo vaizduojama Influencerė tarsi suskamba moljerišku registru, o jau teatro dalyje iki pusžmogio-klouno suredaguota jos versija pasirodo tokia prikišamai akivaizdi, kad nė kiek įvaizdis nebeveikia. Mes seniai žinome, kad feisbukas, instagramas ar tiktokas veikia kaip prijungties zombių gamykla, todėl jų komentaras nebesukuria jokio patyriminio poveikio.

Nežinia, tyčia ar ne, per vieną dialogą apie „lytinę“ ar „lyrinę“ sumaištį Odisėjas (akt. Arvydas Dapšys), poistorinių laikų driskius, toks pat suvargęs kaip ir kitos po Apokalipsės išlikusios būtybės, taria: „Man atrodo, kad šita lytinė sumaištis artina mus prie katastrofos.“ Žinoma, veikėjai nesuvokia, kad katastrofa jau įvykusi.

Socialiniai tinklai, kaip vertybinė ir elgesio katastrofa, jau irgi įvyko. Todėl kritikuoti psichologiškai varginančią, drungną ir tuščią prijungties tikrovę, juolab menine kalba, manau, nebevaisinga. Stonkuvienės, kaip fenomeno, nei pakritikuosi, nei pašaržuosi – Stonkuvienę verta nebent ignoruoti.

Štai kur spąstai – iš šiukšlyno duženų surankiotam ir iki krištolinio skambesio nugludintam P. Pukytės tekstui suteikus galingas kino (meistriškas kameros judesys, rakursas, muzika, montažas!) ir scenos (pasigėrėtina veteranų vaidyba ir apgalvotu blankumu ryškūs kostiumai!) formas sustiprėja ne kas kita, o pirminis šaltinis – padrikos šnekamosios kalbos citatos, iš kurių dramaturgė komponavo savo tekstą. Dokumentika, perėjusi dramaturgės ir režisierės rankas, iš esmės grįžo ten pat – prie dokumentikos. Kai iš negatyvo (filmo) išryškini pozityvą (spektaklį), akį ir ausį pagauna (ir pjauna) ne pats išgautas vaizdas, o iš jo išsilieję dažai, tonai ir pustoniai.

Ko gero, P. Pukytę norėtųsi matyti sterilioje scenoje su podramaturginio teksto nė nevaidinančiais aktoriais. Taip, kaip „nevaidino“ tas pats Vilniaus mažasis teatras pagal tuos pačius senovės graikus (t. y. Euripidą) podraminiame spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“ (rež. Konstantinas Bogomolovas, 2013). Bet čia jau tuščiai išvedžioju apie tai, ko spektaklyje nėra.

Kas vis dėlto, prasibrovęs pro trikdantį dramaturgijos ir režisūros eksperimentą, sužadina katarsio pažadą? Kas prasimuša pro lūpų blizgesį, koketišką judesį pirštais braukiant per kaklą, girto poeto mizoginiją, savo balsu pasaulį pagaliau steigiančią poetės emancipaciją?.. Kas išryškėja iš žodžio ir sceninės raiškos negatyvo? Prasibrovusi pro originalius žodžio ir medijos pavidalus, hibridinio spektaklio netobulumus viską atperka Kirkės (akt. Eglė Mikulionytė) ir Homero (akt. Vaidotas Martinaitis) aukšta moljeriška klasė.

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.