Naujas Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Kolonija Antika“

 

Labai seniai teko girdėti pasakojimą apie spektaklį, kuris vyko visiškoje tamsoje. Kiekvienam į erdvę įžengiančiam žiūrovui buvo įduodama degtukų dėžutė. Jis spektaklio pamatydavo tiek, kiek degdavo jo įžiebtas degtukas. O kūrinys pasibaigdavo degtukų dėžutei ištuštėjus. Publikai pačiai susikurti savo pasakojimą aktyviai įsitraukiant į žaidimą – tokia patyriminio teatro esmė. 

Amerikietė teatro tyrėja ir praktikė Kate Adams dar 2010-aisiais rašė: „Nykstant riboms tarp klubo ir teatro, žaidimo ir teatro, vakarėlio ir teatro, patyriminis teatras tampa meinstrymu.“* Įžvalgiame straipsnyje autorė tarytum išpranašavo spartų „patirties ekonomikos“ iškilimą, kai pojūčiai ir įsimintini įvykiai yra sudaiktinami ir parduodami. Patirties ekonomikos šaknys, tyrėjos manymu, glūdi vartotojiškoje kultūroje, o jos slinktys veda link jusliškumo susvarbinimo. Gana kritiškai žvelgdama į jusles stimuliuojančius spektaklius, K. Adams primena, kad egzistuoja skirtingos patirties rūšys: efemeriški, daugiausia emocijų gimdomi akimirkos potyriai (erlebnis) ir laikui bėgant susikaupianti kultūros ir sociumo paveikta patirtis, galinti tapti išmintimi (erfahrung). Naujausias Pauliaus Markevičiaus kūrinys „Kolonija Antika“, švytuodamas tarp erlebnis ir erfahrung, privertė susimąstyti apie patyriminio teatro galimybes ir ribas.  

 

 

„Kolonija Antika“. Manto Repečkos nuotr.

 

Daugiau nei prieš metus P. Markevičius su kūrybine komanda žiūrovus pakvietė į kavinę „Opera Social House“. Spektaklis, paremtas egzistencialistų biografijomis ir idėjomis, vadinosi „Café existans“. Dabar, pritaikęs panašią formulę, teatrinį vyksmą jis įkurdino antrajame buvusio Lukiškių kalėjimo korpuse ir pavadino jį „Kolonija Antika“. Pirmuoju atveju vietos ir turinio sąsajos slypėjo paviršiuje (nors gilyn ir nesiskverbė), dabar gi reikia pasukti galvą norint rasti ryšį tarp kalėjimo vaizdinio ar sampratos ir antikinių tekstų, kuriais remiamasi spektaklyje. Nors galima galvos ir visai nesukti – galima tiesiog atsiduoti įvairiasluoksnei Ernesto Kaušylo sukomponuotai garsų tėkmei ir kartu su minia arba atskirai klajoti kalėjimo labirinte. Iš asmeninės patirties galėčiau pridurti, kad kuo menkesnis gebėjimas orientuotis erdvėje, tuo įspūdis didesnis; orientacininko įgūdžiai čia gali net trukdyti patirti kartais malonų, o kartais trikdantį vertigo. Beje, sakyčiau, kad labirinto topika spektaklyje yra svarbesnė už realios vietos – kalėjimo – atmintį.

Tačiau tiems, kam erlebnis negana, teks įtempti interpretacines galias. Jokių instrukcijų pro buvusio kalėjimo duris įžengę žiūrovai negauna, išskyrus nuorodą, kur galima nusipirkti gėrimų, ir perspėjimą neužtverti siaurų laiptų ir praėjimų. Tiesa, dar pasakoma, kad kiekvienas atėjusysis pats gali nuspręsti, kada ir kur spektaklis prasideda ir baigiasi. Tai ir intriguoja, ir atpalaiduoja – kitaip nei, tarkime, Manto Jančiausko režisuotoje klajonėje po Vilniaus senąjį teatrą, kur bet koks nukrypimas nuo griežtai sudėlioto maršruto gali sugriauti visą spektaklio struktūrą ir sykiu pakeisti jo patyrimą. Režisieriaus M. Jančiausko ir dramaturgės Linos Lauros Švedaitės patyriminė kelionė „Toli toli“, nors ir palieka erdvės individualiai žiūrovų patirčiai bei refleksijai, vis dėlto veda juos paskui savo idėją, kurią pirmiausia diktuoja dramaturgija. 

„Kolonijos Antikos“ pasakojimas konstruojamas lyg laikantis atsitiktinumo principo. Spektaklyje vaidybinės scenos nėra taip aiškiai fiksuotos kaip „Café existans“, jos neturi aiškių dramaturginių rėmų: vienur tai – monologo ar dialogo ištrauka, kitur – daina, o daugiausia – tiesiog kūnų, aprengtų spindinčiais Faustos Naujalės kostiumais, ir nuogų kūnų judėjimas (judesį kūrė Ieva Navickaitė). Kūnai ir yra tikriausi šioje kolonijoje. Jų įtaigai negali prilygti tekstu paremta vaidyba, išskyrus galbūt vienintelį epizodą, kur aktorė Vilma Raubaitė skaito Sapfo eiles. Dauguma kitų ištraukų iš antikinių kūrinių yra tiesiog audiovizualinio peizažo elementai. Sunku įsivaizduoti, kad senovės graikų tragedijų, kuriose esminė svarba tenka laiko, vietos ir veiksmo vienovei, nuotrupos galėtų tapti prasmingais turinio dėmenimis. Tušinuku ant plytelėmis išklijuotų sienų užrašytos citatos – tiesiog padriki sakiniai. Kad jiems nereikėtų teikti per daug reikšmės, išdavė ir nedidelė aktoriaus Gyčio Ivanausko improvizacija: skaitydamas citatas, jis pašmaikštauja perskaitydamas užrašą ant vieno iš žiūrovų džemperio.

Antikos herojai aktorių Pijaus Ganusausko, Simono Dovidausko, Roko Petrausko ir kitų lūpomis svarsto apie protu nesuvokiamą kančią, aistrą, apie pažinimo ribas – kokio rezonanso spektaklio kūrėjai tikisi iš karštą vyną gurkšnojančių ir besišnekučiuojančių žiūrovų? Beje, nei „Café existans“, nei „Kolonijos Antika“ nepalydi jokie aiškinamieji ar diskusijai kviečiantys tekstai. Manykime, kad tai – tikslingas režisieriaus ir dramaturgo P. Markevičiaus pasirinkimas, siekiant publikai suteikti daugiau interpretacijos laisvės. Tačiau pasidalinimas kūrybinėmis intencijomis ir kultūriniais kontekstais, į kuriuos gilinosi spektaklio kūrėjai, veikiausiai būtų praturtinęs spektaklio patirtį. 

Galbūt vienas kitas žiūrovas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip Lukiškės siejasi su antikiniais Atėnais, prisimins Platono „Valstybę“ ir garsiąją olos alegoriją, kurią galima interpretuoti kaip kalėjimą. Žmonės, įkalinti savo riboto suvokimo, mato tik šešėlius, o ne pačius daiktus. Kad išsilaisvintų, jie turi stengtis filosofiškai apmąstyti pasaulį.

Po maždaug pusantros valandos noras išsilaisvinti ima stiprėti, todėl paaukštinu mąstymo pavarą. Jau aišku, kad čia niekas į nieką nesivysto, epizodai kartojasi, tik aktoriai keičiasi vaidmenimis, todėl imu ieškoti prasmės pačiame betiksliame judėjime, kuris vis dėlto netampa kolektyvine ritualine patirtimi kaip, pavyzdžiui, pernai NOA festivalyje pristatytame muzikiniame performanse „Sporos“, kur bendras žiūrovų ir atlikėjų judėjimas sukuria išties nekasdienišką patirtį. Prisimenu „Kolonijos Antika“ afišoje pavaizduotą save ryjančią gyvatę – uroborą, atsinaujinimo ir atgimimo, taip pat begalybės simbolį. Šį vaizdinį savaip atkartoja vienos iš erdvių centre stūksantis sūkuriuojantis fontanas (scenografė Sigita Šimkūnaitė), Biblijoje siejamas su amžinuoju gyvenimu. Platonas rašė apie uroborą kaip apie nemirtingą ir sau pakankamą gyvūną, prilygstantį pačiai visatai. Jei uroboras yra sau pakankamas, vadinasi, ir laisvas? 

Galų gale susiformuluoja tokia išvada: ar šiuolaikinis žmogus yra laisvas, „Kolonija Antika“ atsako publikos vertimu atkakliai ieškoti prasmės, varginančiai sekiojant paskui aktorius siaurais kalėjimo koridoriais. Laisvė pasirinkti spektaklio žiūrėjimo ir suvokimo kampą yra tariama, nes iš tiesų visos žiūros perspektyvos yra vienodos, nors ir suprojektuotos skirtinguose erdvės taškuose. Spektaklis iš esmės nieko nepasako, tačiau prasmės vaikymasis, ko gero, ir yra jo prasmė. „Kolonija Antika“ sukasi juslingų akimirkos potyrių orbitoje, tačiau gãli prisidėti ir prie gilesnio pasaulio suvokimo, – jei tik suabejosi ant kalėjimo sienų švysčiojančiais šešėliais. 

 

* Kate Adams, Contemporary Theatre and the Experiential, „The International Journal of the Arts in Society: Annual Review“, Nr. 4, T. 5, 2010, p. 153.