× Aušra Kaminskaitė

„Grupėje vaikai tampa labai stiprūs ir tai gali paskatinti juos veikti „mes prieš juos“ principu“, – apie vaikų auditorijos ypatybes pasakoja vienas iš Belgijoje, Gento mieste, įsikūrusios trupės „Be Flat“ narių – parkūrininkas Wardas Mortieras. Šiuolaikinio cirko artistas pirmąkart Lietuvoje lankėsi 2019-aisiais, kai drauge su kitu trupės įkūrėju, parkūrininku Thomasu Decaessteckeriu, su žiūrovais lakstė Kaune po Dainavos rajoną – tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ rodė gatvės spektaklį „Follow Me“.
Po dvejų metų festivalio SPOT komanda pakvietė „Follow Me“ pasivaikščioti Vilniaus stoties rajone. Tuomet iš kūrėjų pirmą kartą išgirdau apie dar tik ruoštą premjerą, kurioje greta „Be Flat“ įkūrėjų veikia dar trys artistai, o žiūrovus ketinta padalinti į dvi grupes. Tarp jų planuota pakabinti medžiagą ir dviejose jos pusėse rodyti skirtingus spektaklius. Suteikiant žiūrovams galimybę viską girdėti, tačiau ne viską matyti, tyrinėtas ir FOMO (Fear of Missing Out – baimė ką nors praleisti) reiškinys.
Spektaklis pavadintas „Double You“ po metų vėl pakviestas Menų spaustuvės organizatorių: šįkart – į teatro vaikams festivalio KITOKS programą. Tai nustebino, nes anksčiau menininkai neminėjo statę spektaklį vaikams. W. Mortieras esmę paaiškino paprastai: „Nekūrėme specialiai vaikams, tačiau kai išleidome premjerą, būtent šeimos pradėjo lankytis aktyviausiai.“

 

„Follow me“. Stefaano Beelio nuotrauka

Ar apskritai mėgsti būti su vaikais?

Taip, labai mėgstu žaisti su draugų vaikais, juos nešioti. Be to, dirbu su jaunuoliais mokykloje. Abu su Thomasu esame pedagogai, studijavome fizinį parengimą. Tad greta kūrybos mums aktualūs ir edukaciniai procesai: kaip perduoti žinias, kaip dirbti su grupe, žengti į kito realybę ir kaip suprasti, ar žmonės paima, ką jiems duodi.

Vadinasi, turi ir žinių apie vaikų psichologiją?

Studijuodami turėjome nedidelį įvadą į vaikų raidos psichologiją, mokėmės apie skirtingus brandos etapus. Tai buvo seniai, tad teorijos pamenu nedaug. Vėliau žinias papildė kasdienės patirtys, padėjusios suvokti, kad vaidinti šešiamečių publikai yra visai kas kita nei rodytis 16-mečiams ar net 10-mečiams. Skirtingo amžiaus vaikai turi skirtingus kūnus ir skirtingas mintis.

Lietuvos teatro bendruomenėje dažnai esu girdėjus sakant, kad vaikai – sudėtingesnė publika nei suaugusieji. Kaip atrodo tau?

Taip sakantys greičiausiai nėra pratę prie vaikų publikos. Neabejoju, kad kuriantys vaikams turi priešingą nuomonę.
Tačiau sutinku: homogeniškame būryje vaikai gali būti sudėtingi. Grupėje jie tampa labai stiprūs ir tai gali paskatinti juos veikti „mes prieš juos“ principu. Panašaus amžiaus vaikų būrys kartais bando „suvalgyti“ menininkus; ypač aktyviame spektaklyje, kur veiksmą tarsi žibalą į ugnį pila ne tik grandininės vaikų būrio reakcijos, bet ir spektaklio ritmas. Esu girdėjęs kolegų pasakojimų, kaip, rodydami spektaklius mokyk­lose, jie neatlaikydavo vaikų kuriamos netvarkos ir praleisdavo keletą scenų. Galiausiai 50 min. kūriniai sutrumpėdavo iki 35.
Todėl norime įvairovės publikoje: homogeniška grupė apsunkina atlikėjo darbą. Taip spektaklis tampa edukacinis – tarsi būtum surinkęs būrį mokinių, kuriems turi kažką paaiškinti, atsižvelgiant į kurį nors grupę vienijantį bruožą.

Esi sakęs, kad „Double You“ nestatėte specialiai vaikams. Pamenu, Vilniuje spektakliui pasibaigus keli teat­ralai džiaugėsi ir apgailestavo, kad neatsivedė savo vaikų.

Manau, tai padiktavo kontekstas – juk spektaklis buvo rodomas vaikams skirtame festivalyje. Nesakau, kad „Double You“ nėra skirtas vaikams; norėjome pasiekti kuo įvairesnę auditoriją, neskirstydami jos pagal amžių. Todėl sau patrauklius dalykus čia atranda skirtingi žmonės. Vaikus galbūt patraukia veido išraiškos ir veiksmų kaita. Daugiau kultūrinės patirties ir brandos turintys suaugusieji mato gilesnius sluoksnius, didesnį paveikslą ir gali reflektuoti temas. Kuriant spektaklį svarbiausia suprasti, ką siūlai, ir užauginti įvairiam priėmimui atvirą kūrinį.

Ar pradėjus gausėti vaikų auditorijai adaptavote spektaklį?

Bet kuris daug kartų atliekamas spektaklis auga. Pamatę, kad kažkas netinkamai veikia, visuomet imamės priemonių stengdamiesi išvengti problemų ateityje.
Pastebėję lankymo tendencijas neatsisakėme pradinio įsitikinimo, kad „Double You“ skirtas šeimoms – gali ateiti partneriai, vaikai, seneliai. Patys pastebėjome, kad publika, kurioje yra ir vaikų, ir suaugusiųjų, daug harmoningesnė nei ta, kurioje vyrauja panašaus amžiaus vaikai.

Visuomenėje sklando frazė, rinkodaroje laikoma taisyk­le: jei produktas skiriamas visiems, vadinasi, jo autoriai patys nesupranta, kam jis reikalingas.

Rinkodaros ir vartojimo taisyklės taikytinos prekėms. Pavyzdžiui, veido kremą tikrai reikia rinktis atsižvelgiant ir į amžių, ir į odos tipą.
Kultūrai tai netinka. Ypač „Double You“ atveju: jį kūrėme kaip kvietimą bet kokio amžiaus ir patirties žmonėms būti kūrybiškiems, žaismingiems, rasti savo vidinius akrobatus ar žonglierius. Vaikams toks pasaulio tyrinėjimas natūralus, o mes sakome, kad ir sulaukus vyresnio amžiaus verta išlaikyti smalsumą bei poreikį paprastomis priemonėmis susijungti su kitais žmonėmis.

Tradicinis (modernus) cirkas, prasidėjęs nuo žirgų jojimo ratu, pamažu tapo šeimoms su mažais vaikais skirta pramoga. Galbūt žinai ar gali paspėlioti, kodėl taip nutiko?

Pasidalinsiu nesena patirtimi. Dirbu prie projekto, kuriame esu socialinis klounas ir veikiu viešosiose vietose per piką. Beveik visuomet mane pamatę suaugusieji kreipiasi į savo vaikus: „Žiūrėkit, čia skirta jums!“ Tai juokingas reiškinys, nes vaikai lengvai įsitraukia, o suaugusieji arba stebi, ką veikia jų atžalos, arba įsitraukia dar labiau už juos.
Cirkas – universali komunikacijos forma, nes grįstas žmogaus pagrindais: kiekvienas žino, kas yra rizika ar kaip veikia triukai. Net maži vaikai jaučia, kai atliekama kažin kas pavojinga. Žmonės eina į cirką, nes juos jaudina galimybė pamatyti, ko nepamatysi niekur kitur.
Paradoksalu, ypatingą cirką šiandien siekiame atskleisti kaip paprastą ir prieinamą reiškinį. Juk ir kurdami „Double You“, nors nebūtinai esame geriausi, norime parodyti, kad, daug dirbant ir susijungiant su kitais žmonėmis, įmanoma tapti tikrai sėkmingiems. Vaikams tai yra dar ir kvietimas atrasti, ko dar nežino, ir įsivaizduoti, kokie jie gali būti, kokiais keliais gali eiti.

O kuo vaikams artimas „Double You“?

Spektaklis patraukia aštriu ritmu, impresijų bei siurprizų gausybe. Kartais ritmas sulėtėja, tačiau labai greitai jį vėl užkuriame, tad nelieka laiko nuobodžiauti. Kartais žmonės atsiveda labai mažus – vos trejų vaikus ir stebisi, kad šie be jokių kaprizų stebi visą pasirodymą.
Manau, su „Double You“ sėkmingai įtaikėme ir į šiandieninės publikos percepciją. Žmonės pratę skrolinti socialinius tinklus ir matyti blyksinčius, nuolat kintančius vaizdus. Todėl dalis lėtesnio tempo spektaklių sulaukia publikos pasipriešinimo. „Double You“ sparčiai svaipina link kito įvykio taip, kaip žmonės svaipina link kitos nuotraukos. Tad viskas vyksta kasdienybėje įprastu tempu. Tikrai nesiekėme kurti instagraminio spektaklio, tačiau jaučiame, kad jis tinka socialinei medijai ir todėl yra puikiai priimamas žiūrovų.

Grįžkime prie spektaklio adaptacijos vaikų auditorijai. Ar nesijauti nejaukiai scenoje, kurioje komanda pasirodo be marškinėlių? Kūnus matyti gražu, tačiau Vilniuje susinepatoginau galvodama, kad visa tai stebi pradinukai.

Geras klausimas. Marškinėlių nedėvintys atlikėjai pasirodo tik vienoje užuolaidos pusėje. Pats sau kėliau klausimą, ar mums būtina nusirengti, ir priėjau teigiamą atsakymą. Toje scenoje naudojame techniką, vadinamą raudonuoju pliaukšėjimu (red smacking). Jos tikslas – pliaukšėjimais kūną padaryti kuo raudonesnį. Spektaklyje, kuriame svarbus ne tik vaizdas, bet ir garsas (nes tai, ko nematai, vis tiek gali girdėti), privalu pliaukšėti per nuogą kūną: taip sukeliamas ryškesnis, charakteringesnis garsas. Be to, scena neilga, jai pasibaigus iškart apsirengiame.
Kita vertus, yra tekę įsitikinti, kad vaikams kūnai įdomūs, jie juos nori tyrinėti. Vakar viename Briuselio parke treniravausi su keliais žonglieriais, o netoliese žaidė būrys vaikų. Jie pradėjo mus kalbinti ir juoktis, o kai ėmėmės atlikinėti akrobatikos triukus, priėjo pasikalbėti. Vienas jų parodė man savo pilvą ir paklausė, ar turiu six packą. Pasakiau, kad turiu, ir jis paprašė parodyti. Tačiau atsisakiau – tai mano kūnas ir noriu išlaikyti atstumą.

Labai įdomu, ką sakai apie vaikų susidomėjimą kūnais. Esu mačiusi filmuotų socialinių projektų, kuriuose įrodinėjama, kad vaikai nemato fiziologinių skirtumų tarp savęs ir aplinkinių.

Manau, mato. Vienas iš „Double You“ atlikėjų yra rytietiškų bruožų turintis bulgaras Dario, kurio genealogija nesusijusi su šia kultūra. Jį pamatę vaikai dažnai šaukia: „Žiūrėk, kinas!“ Labai įdomu, kaip veikia vaikų vaizduotė ir kaip jie identifikuoja žmones pagal kilmę. Tolesnės reakcijos paprastai priklauso nuo jų kultūrinės aplinkos normų bei įpročių.
Beje, spektakliuose „Follow Me“ ir „Double You“ dirbome išimtinai baltųjų cislyčių vyrų kompanijoje. Vėlesnėje kūryboje esame įtraukesni, o ateityje norėčiau šitai dar labiau plėsti, kad kuo daugiau žmonių galėtų identifikuotis su atlikėjais scenoje ir jaustis reprezentuojami.

Susimąsčiau, kad scenos menams praverstų būti įtraukesniems ne tik rasės, lyties bei kitų populiarių kriterijų, bet ir vaikų amžiaus atžvilgiu.

Labai įdomi tendencija: žmonės iki 18 ir tie, kurie išeina į pensiją, neretai nėra priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai. Pavyzdžiui, jaunesnieji dar nesinaudoja visomis suaugusiojo teisėmis ir galimybėmis. O apie vyresniųjų patirtis suprantu stebėdamas savo mamą, kuri atlieka vaidmenį naujausiame mūsų spektaklyje „Living“: jai su kūrybine komanda atvykus rodyti spektaklio, vietiniai neretai mano, kad ji yra administracinio personalo dalis. Iš pirmo žvilgsnio niekas nė nepagalvoja, kad vyresnio amžiaus moteris gali būti atlikėja.
Matai, kaip įdomu – atsispyrėme nuo teatro vaikams, o dabar kalbamės apie visuomenėje aktualias problemas. Vaikams ir suaugusiems turi būti kalbama apie tuos pačius dalykus, tik pirmiesiems reikėtų mažiau „sluoksniuoti“ temas bei žinutes. Esu tikras, žmonėms svarbu kuo anksčiau susipažinti su realybe ir ją lydinčiais klausimais, iškart pratinantis ją suprasti ir formuoti.

Ar sulaukę „Double You“ sėkmės pradėjote svarstyti apie kūrybą vaikams?

Tiesą sakant, šiuo metu „Kopergietery“ teatre Gente (jie yra koprodiuseriai) statome spektaklį vaikams „Set-up“, premjera įvyks spalio pabaigoje. Kaip ir „Be Flat“, šį spektaklį bus galima rodyti ir lauke, ir uždaroje erdvėje. Svarbiausia, kad būtų galimybė privažiuoti sunkvežimiui, nes juo atvyksime į vaidybos aikštelę ir kviesime vaikus drauge statyti spektaklio scenografiją. Tai jungsime su kritinio mąstymo tema, pavyzdžiui, pastatysime skelbimų lentą, kurioje bus užrašyta: „Čia stovės naftos produktų gamykla“, o tada kas nors iš atlikėjų paragins nepritarti idėjai ir nugriauti, ką patys pastatė. Kursime pojūtį, kaip esame plėšomi skirtingomis kryptimis.
Edukuoti mažuosius žiūrovus svarbu, tačiau ne mažiau reikšminga stengtis, kad jiems būtų prieinama meno įvairovė bei kokybė.