Apie Žmogų, jo vidurius ir
reprodukcines funkcijas – tik devintoj klasėj;
iki tol kažkaip reikės iškentėti
šeriuotą aštuntos klasės zoologiją:
nuo duobagyvių iki slanų
ir elefantų. Imtinai.
Septintoj klasėj pasiversti veršiu ir iš akies
apvirškinti medžius, žoles, krūmus,
kerpes, samanas, grybus, bet ne visus.
O ką gamtos pažinimas? Jei saulė šviečia,
tada galima orientuotis ir eiti namo.
Jei debesys, vadinasi, pasiklydai. Žiūrėk
į kerpes ir samanas. Nepanikuok. Nebėk.
Kai bėgi, tada kairė koja trumpesnė –
ratais ratais – į tą pačią vietą, į tą patį laiką,
nuotaiką: net ir kvapai tie patys – didžiųjų
nevartytų rudeninių knygų – pati
rugsėjo pradžia išdalina Naujausiųjų laikų
istoriją, bet iškart matau – meluoja – nenauja
šita istorija: metrikoje trys vaikai įrašyti
ir būklė įvertinta, atseit,
mokslo metų pradžioj – l. gera, gale – l. gera
kitais metais – vėl bus l. gera –
rašykit ką norit, manęs neapmausit: kuo toliau,
tuo greičiau naujovės pasensta
Naujausieji laikai baigėsi
užužpernai: tada dar turėjau du sportbačius
saugojau juos nerakinamoje rūbinėje
vieną kažkas užmetė sporto salėje už tinklo
palubėje, kuris saugo lempas nuo smūgių
reikėtų nusikrapštyti, bet kur paimsi tokią ilgą kartį? –
pas mus tokie dideli medžiai nebeauga
buvau Juodgiryje, tikrinau padėtį – neįžengiama
kresna galybė – ateisi su kirvuku, skaityk,
gyvas pražuvęs;
pamiškėj – sudaužytų miškovežių ir žemės
ūkio technikos griaučiai,
melioratorių kaukolės, suakmenėję bėgančių
kolūkiečių pėdsakai – čia Naujausieji laikai
prasidėjo labai seniai, bet ilgai nesitęsė –
bebrai ir kiti velniai užkimšo drenažo sistemas,
žemė išsproginėjo kaip radiatoriai
kultūrkėj per netikėtus kovo speigus;
sėdėjau žiūrėjau senus matytus filmus
tamsiais vakarais,
nepilotuojami mūsų imperijos sputnikai
įlėkdavo ir sudegdavo be garso
aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose –
ir nebūtinai naktį, nes juk būna kad ir dieną
plieskia
labai graži šviesa, bet negali paaiškinti –
iš kur ji?