kaip nustebome radę a
    kas po to? negi kitos raidės?
o mums noris kalbėt bet ką
    ir skaityti bet ką gerai nes

mes jau skaitom trejus metus
    tris sekundes plius šimtą žodžių
jau pradingome metuos tuos
    bet kas nors mus atkurs iš suodžių

ar iš švino seilių piršte
    jis ten lieka nuo seno šrifto
nežinau kuriame krašte
    nežinau kurioje jo kriptoj

mes gulėsim labai minkštai
    kaip tarp puslapių kad gulėjom
o kol kas dar ateiki – štai
    trys sekundės lig galilėjos

tik atsiverti knygą – nebėr
     to kas ją kada nors užverstų
ten atrandam dar raidę r
     o tai jau pelenai ant karsto

mes dar stovim sukandę pirštus
     kad tik jais netekėtų kraujas
nes tik žvilgtelsi į raštus
     ir klastos mus pasaulis naujas

tarsi eitum nakčia gatve
     ir girdėtumei kad alsuoji
taip ir krintančiam lėktuve
     kažkas orą dar gaudo sauja

lyg stabai iš papjė mašė
    sugebėję ištrūkt iš itakės
mes vis skaitom kol randam ž
    ir tada tai jau viskas. žvakės

 

 Paroda „Kūnas ir tamsa“ apie slaptingus pasąmonės pakraščius ir iš jų išnyrančius tamsius polinkius bei (ne)žmogišką kūną. Kūriniai transliuoja agresyvų vizualumą ir analizuoja įvairias kūno dimensijas. Iš prieblandos ir šešėlio į parodos šviesą atropoja padaras. Neproporcingas, iškreiptos laikysenos, keisto luošumo paženklintas ir skleidžiantis tamsią energiją, jis įkūnija nepaliaujamą ir neišvengiamą transformaciją. O juk nesveikame kūne – nesveika siela! Ji gimdo vojerizmą, sadizmą, beprotybę, egoizmą ir kitus už užsklandos tūnančius potraukius.