Lapkričio 19 d. – 100 metų Juozui Kėkštui

 

 Italų šalį, canzonų ir vyno žemę,
smaugia kruvinos naktys ir ūžia sudužusios vėjuose.

O Italia madre, povera terra, priimk čia atėjusią
valkatos širdį neramią!

Kaip ir tu blaškaus aš šiandieną,
mintis paplūdo krauju ir kelio nežino.
Skęstančio laivo jūreiviai, pagėrę rūgštaus apgaulingojo vyno,
paliko mane pasaulyje vieną.

Aš ne nuotykių ieškau, aš ne turistas,
aš dainos tuščios nedainuosiu Vezuvijaus aukšto papėdėj,
žaliajam Sorrente.
Bet nors pats aš ramus – grožio meilės pilna
nuolat kyla, blaškosi, dūžta ir krenta
širdis mano amžinas avantiūristas.

Gal supras mano keistą gyvenimo raidą
(gyvenime nieko jau man nebeliko)
kapinių paunksmiai ir casa del poeta tragico...

Rafaelio madonos šventąjį veidą
griuvėsių altoriuj pastatęs ir meilės žvilgsniu papuošęs,
Parklupsiu ir melsiuos.

Nemuno bangos parudo, ir Tiberio bangos nuo kraujo jau
gelsvos.
Tos pačios žudo jas naktys ir priešai tie patys.

 

Taranto, 1944 m. kovo mėn.