Kazys BINKIS. „Jau gęsta, jau blėsta ugniakuras mano...“

Lapkričio 16 d. (pagal senąjį kalendorių – lapkričio 4 d.) minime 120-ąsias Kazio Binkio gimimo metines

Poetas K. Binkis, Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojaudamas Papilyje (Biržų r.), susipažino su Čypėnų pradinės mokyklos mokytoja Prane Adomaityte. Dėl gražios, dailiai nuaugusios, ilgom kasom ir mėlynom akim merginos jis buvo stačiai pametęs galvą: rašė jai karštus meilės laiškus ir skyrė gražiausius savo lyrikos posmus. Pranė taip pat buvo neabejinga lieknam, vešlių juodų plaukų, skvarbių akių, grakščių manierų, iškalbiam, jaudinančius meilės žodžius beriančiam poetui. Tačiau išaugusi stambių Mediniškių (netoli Vabalninko) ūkininkų šeimoje, kurioje labiausiai buvo vertinamas turtas ir padėtis visuomenėje, namiškių ir tetulių nuolat „protinama" dėl bežemio, jokių mokslų nebaigusio, neturinčio aiškios perspektyvos partnerio neryžtinga Pranė svyravo negalėdama apsispręsti. Dažnai per pasimatymus ji neslėpdavo savo šiltų jausmų mylimajam, bet kartais užsisklęsdavo savyje, ilgai neatsakydama į jo emocionalius laiškus. Jautrus poetas dėl to skausmingai išgyvendavo, puldavo į neviltį, o jo kūryboje pasigirsdavo minorinės gaidos. Matyt, vienos tokios būsenos metu ir gimė šis lig šiol dar niekur neskelbtas K. Binkio melancholiškas romansas su prierašu-laišku apačioje.

Iš Adolfo Juršėno asmeninio archyvo. Šį K. Binkio laišką neseniai A. Juršėnui perdavė poeto anūkė Ligija Varčikaitė-Makutėnienė.