I

Dabar vėjyje sukasi tai, ką pridirbai ir ko nepridirbai.
               Ar numetei vos tik pradėjęs.
Vėjyje sukasi laikraščių skiautės, skiautės laiškų –
tų, kuriuos parašyti norėjai, tačiau nerašei:
               tiek to, nieko naujo.

Tikrai nieko naujo. Kaip visuomet – vėjyje sukasi lapai
               knygų ir medžių.
Kasnakt išsiliejančią tuštumą tavo džiovindamos
vėjyje sukas padžiautos paklodės.

Vėjyje sukasi šuo uodegos įsikandęs –
                taip juokingai ir graudžiai.
Lyg poros, kur sukasi vėjyje šokiuose
                tiems, kam per keturiasdešimt.

II

Viskas sukasi vėjyje, visko tikrai neišvardysi.
Tačiau neprošal paminėti
blizgę virš upės –
netaikliai pataikiusią medin.