Natalja Gorbanevskaja. „Kaip generolo Anderso karys...“

Kaip generolo Anderso karys,
kaip Anderseno kareivėlis,
aš perteklinis: mūšin įsivėlęs
nemokantis meluot eiliakalys.

O, aš į kovą – ne šauniu vadu,
ne dėl medalių, ne kaip adjutantas –
žliugiam take vienatvėje paskendęs
eilinis žvalgas pelkėj tarp uodų.

O – kautis eiliniu! (Puolimui slopstant,
rankas išskleisti pakelės žolėj – – –
prisiveja iš lėto skruzdėlė
lašelį kraujo, riedantį man skruostu.)

Mus išdavė. Be mūsų mūšis vyks.
Anderso antpečiai, kurių žvaigždėm tikėjom –
lyg blizgantys papuošalai šokėjoms,
vieni mums vietoj šovinių teliks.

Ir smėlis malas dantyse skvarbus,
rinkėjas tipografijoj pravirksta,
ir sendaikčių perpardavėjui linksma,
ir įkapių siuvėjui darbo bus.

Tėvyne!..
Stebi budintys varnai
akylai, kad nekilčiau į ataką,
kad likčiau žolyte, kurią ant tako
išeinančių kareivių mins kulnai.

 

1962

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

 

Filologė, vertėja, polonistė, įdomi ir originali rusų poetė Natalja Gorbanevskaja (1936–2013) į istoriją įėjo kaip drąsi disidentė, metusi iššūkį komunistinei priespaudai. Už dalyvavimą negausiame viešame proteste Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš 1968 m. sovietų invaziją į Čekoslovakiją ji buvo nuteista priverstiniam gydymui psichiatrijos ligoninėje. Sovietų Sąjungoje tai buvo paplitęs būdas susidoroti su režimo oponentais. 1975 m. N. Gorbanevskaja emigravo į Vakarus.

Spausdinamame eilėraštyje poeto, kuriam valdžia užkerta galimybę laisvai skelbti kūrybą, likimas metaforiškai tapatinamas su generolo Vladislavo Anderso armijos karių situacija. V. Anderso armija buvo suformuota Sovietų Sąjungoje per Antrąjį pasaulinį karą iš karo belaisvių lenkų. Jos kariai veržėsi į kovą vaduoti priešo užimtą gimtąją šalį, bet tokia galimybė jiems buvo užginta ir patikėtos tik antraeilės užduotys kitose karo veiksmų zonose ar užnugaryje. Žinoma, šis eilėraštis, kaip bet kuris daugiabriaunis tekstas, yra atviras ir kitoms, papildomoms ar alternatyvioms, interpretacijoms.

Vertėjas

manipuliacija.lt nuotrauka