Gediminas Endriekus. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. 

 

 

Ką pagalvoji išgirdęs žodžius „menas“, „menininkas“?

Pasitelksiu vandenyno metaforą. Menas, meninė veikla – tai vandenynas. Todėl meną interpretuoju kaip rizikingą, iššūkių kupiną, neištirtą, neprognozuojamą erdvę. O menininką galima traktuoti kaip amfibiją. Juk jis dvilypis. Viena vertus, neria į giliąsias meno erdves, jaučia riziką, begalinį meninės kūrybos potencialą, fiksuoja neištirtumą, stebisi aptinkamomis įtampomis – yra pasmerktas kūrybiniam nugrimzdimui. Kita vertus, atlieka ir įprastas, aiškiai apibrėžtas, varžančias rutinines veiklas.

 

Kodėl dažnu atveju naudoji bronzą skulptūrose?

Bronza dėl patvarių fizikinių, cheminių savybių skulptūroms suteikia ilgaamžiškumą. Paskira bronzinė skulptūra pergyvena ištisas žmonių kartas. Be to, meninėje kūryboje stengiuosi puoselėti įsimbolinimo dimensiją, tad bronza itin patraukli ir pavaldi šiam tikslui. Užaštrina skulptūrinę retoriką. Negana to, jos savybės, tarkim, plastiškumas, liejimo ypatybės, kietumas, skulptūros atsiradimą lemia tiek pat, kiek ir skulptoriaus meninė idėja. Ko gero, šioje vietoje turėčiau teigti, kad skulptoriaus veikloje aptinku įtampą tarp siekio meninei idėjai suteikti materialų pavidalą ir šiam siekiui materijos keliamus ribotumus. Įgyvendindamas meninius sumanymus nuolat turiu eiti į konsensusą su bronza. Beje, man skulptūra kalba apie ribas, tiek materijos ribas, tiek skulptūros erdvės ribas.

 

Tavo skulptūrinėje veikloje centrinę vietą užima žmogus. Kodėl jį vaizduoji?

Jau vaikystėje rinkdavausi vaizduoti žmogų. Nuo mažų dienų domiuosi žmogaus anatomija, istorija, antropologija. Tad žmogaus centriškumą kūryboje galėčiau paaiškinti nuo vaikystės susiformavusiu įpročiu. Tačiau, bendrai kalbant, man žmogus yra problema. Darbais bandau ne atsakyti į šią problemą, o stebintįjį paraginti kelti klausimą apie žmogų, jo vietą pasaulyje, prigimtį, skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno. Kartais, kad sužadinčiau tokio pobūdžio klausimus, skulptūrose žmogų supriešinu su gyvūnu, žmogaus kūną geometrizuoju, deformuoju, naudoju spalvas. Skulptūra padeda jungti priešybes, kelti įtampas. Juk vieni šiam tikslui pasitelkia žodžius, kiti – drobę, treti – natas, o aš – bronzą, betoną, plieną.

 

Daiva Kairevičiūtė – fotografė, grafikė.