Jurgita Kristina Pačkauskienė. Stiklas ir tapyba: transliuoti ne rezignaciją, o gyvybę

Į Vitražo manufaktūrą pirmą kartą įžengiau šių metų lapkritį, joje tuomet veikė 5-oji „Duetų“ ciklo paroda „Skaidrumo spalvos“. Žinoma, gėda. Gėda ne todėl, kad čia neužėjau anksčiau, o kad šią jaukią gatvelę buvau „nurašiusi“ kaip komercinę-turistinę, panašiai kaip Aušros Vartų gatvės atkarpą už Bazilijonų Vartų. Pasirodo, į Vilniaus rotušės aikštę įbėgančioje Stiklių gatvelėje yra net 3 galerijos, dvi iš jų – jaukios daugiafunkcės erdvės: Tautodailininkų galerija ir Vitražo manufaktūra. Pastaroji – iš gatvės vos pastebima, bet viduje – ne tik parduodamų stiklo dirbinių galerija, bet ir parodų erdvė, vitražo muziejus bei stiklo dirbtuvė su profesionalia įranga. Šį kartą apie gyvybingiausią galerijos dalį – parodų salę bei vieną įdomiausių pastarųjų dvejų metų projektą – Eglės Rakauskaitės kuruotas duetų parodas, tarp kurių ir „Skaidrumo spalvos“.

Šįkart duetu savo kūrybą pristatė tapytoja Ieva Skauronė ir vitražistas Žydrūnas Mirinavičius. Tai tapytojų monumentalistų paroda, reginys apie tapybą, arba, kaip rašoma parodos anotacijoje, apie dvi tapybiškumo paraleles.

Ekspozicija pasirodė jauki, paprasta ir organiškai suaugusi su specifine parodų salės (vos 28 kv. m) įranga. Tačiau paprastumas ir natūralumas pasiektas netradiciniu sprendimu – Žydrūno stiklo objektai eksponuoti gana aukštai – maždaug akių lygyje, o norėdamas pamatyti Ievos tapybą, žvilgsnį turi nukreipti kiek žemiau, ties širdies zona. Man, žiūrovei, tai buvo nuoroda į proto ir širdies, vyro ir moters kalbą.


Žydrūno Mirinavičiaus stiklas

Bespalvis lakštinis stiklas, metaliniai skutimosi peiliukai, plunksnos pūkai, vaizdai ant skaidrių medžiagų. Stiklo lakštai sudedami į stačiakampes formas ir taip kuriamas tūris – vitražo istorijoje gana nauja, XX a. eksploatuota erdvinė forma. Kitaip nei sovietiniuose vitražuose, plačiai naudotuose lieto stiklo luituose, lakštinio stiklo blokeliuose šviesa neišsisklaido, galbūt net sustiprėja, tampa aštresnė, tarsi perimdama stiklo prigimtį. Skaidrių stiklų tūriai atvirkščiai – įgauna lakštų krašteliams būdingą žalsvą ar melsvą at­spalvį, „suminkštėja“, saugo tarpuose esantį orą, tarsi kvėpuotų. Visi kiti objektai – vaizdų kopijos, pūkai ir metaliniai peiliukai – įspaudžiami tarp stiklo lakštų ir juose kuria sąstingio arba judesio iliuziją – lengvo plunksnų sūpavimosi („nebepakeliu to, kas manęs nenužudo, bet padaro mane stipresniu“, 2019), šaižaus metalo sukimosi („neišvengiama“, 2019). Šis jaučiamas judėjimas užrakinamas tūriuose. Tik darbas „kai mes susitikome“ (2019) išsiveržia į išorę demonst­ruodamas aštrumą ryškiomis kovos idėją išreiškiančiomis spalvomis (raudona ir mėlyna) bei aplaužytomis stiklo lakštų įstrižainėmis.

 

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka

 


Ievos Skauronės tapyba – lyg samanos

Naudojamos tapybos medžiagos – ne tiek svarbios, nes jomis nežaidžiama ir nemanipuliuojama, nekuriama erdvės iliuzija, o tiesiog tapoma. Tačiau medžiagiškumas išlieka, tik kitaip, per spalvą, lakonišką, per daugiasluoksnę tapybą, kaip ir Žydrūno stiklo objektai, pripildytą oro. Skaidri ir vyriška, gilaus autentiško santykio troškuliu persmelkta stiklo kalba atgarsį randa minkštoje ir neperšviečiamoje Ievos tapyboje. Ji – lyg samanos, į kurias sminga aštraus stiklo perduota šviesa.

Nors ne vieno kūrinio pavadinimas transliuoja nerimą: Ievos „neramu“ (2018), „pajutę mirtį“ (2016), Žydrūno „neišvengiama“ (2019), „nebepakeliu to, kas manęs nenužudo, bet padaro mane stipresniu“ (2019) – visgi abiejų autorių kūrinių plastika perduoda ne rezignaciją, o veiksmą ir gyvybę. Jie apie gyvenimą, apie skausmą, kuris gali būti atviras, aštrus ir ryškus kaip stiklo objektuose arba duslus ir gilus lyg tylus atodūsis, įrašytas moters prigimtyje, kuri ne kariauja, o saugo ir laukia. Plastiniai menai neturi laiko dimensijos, tačiau žvelgiant į Ievos kūrybą, atrodo, laikas ten gyvena, o tapyboje nėra judesio, nors tokį įspūdį gali sukelti kryptingų linijų pliūpsniai („kitą vakarą“, „neramu“, 2018) ar vienintelio atpažįstamo antropomorfinio motyvo – žmogaus profilio kryptis („žvilgsnis“, 2017), tačiau laukimo laikas tarsi sustabdytas, koncentruotas drobės plokštumoje.


Kontroversija

Paprastai bet koks Dievo ar šventųjų naudojimas šiuolaikinio meno parodose sulaukia atgarsio, žiūrovų dėmesio. Žinoma, kalbu ne apie tokius skandalingus kūrinius kaip Andreso Serrano „Myžalų Kristų“ ar Cosimo Cavallaro „Mano saldus Viešpats“. Rašant šį tekstą Vilniaus parodų erdvėse eksponuotos dvi Kristaus atvaizdo replikos: Dainiaus Liškevičiaus „Per Ipsum / cum Ipso / et in Ipso“ (MO parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“) ir Ž. Mirinavičiaus „jis padarė tai dėl mūsų“ (2019). D. Liškevičiaus sukurta instaliacija su besisukančia aplink savo ašį laiminančio Kristaus skulptūra – atvira ironija, ankstesnėse ekspozicijose turėjusi net instaliacijos idėją antrinantį pavadinimą – „Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas“ (1996). Ž. Mirinavičiaus sukurto objekto prasmės painios, gal tyčia supainiotos, tad klausimas, kurį norėčiau užduoti autoriui, būtų perfrazuotas darbo pavadinimas – „ką jis padarė dėl mūsų?“ Buvo nukryžiuotas, kaip Diego Velázquezo kūrinyje, kurio kopija panaudota stiklo objektui, ar pajudino rankas ir kojas, palikdamas „sniego angelo“ siluetą – žaismingą laisvės išraišką, taip nutolusią nuo pastangų „sujudėti kape“?


Apie „Duetų“ parodą (Ieva Koncytė. „Tapybiškumo paralelės parodoje „Stiklas / Tapyba“) čia

Autorės nuotraukos

Draugai