Įvairialypis medijų naudojimas šiuolaikinėje dailėje seniai nestebina, tačiau žinoma lenkų menininkė Katarzyna Jozefowicz, pristačiusi parodą Modernaus meno centre, jas naudoja ne kaip pranešimą, priemonę perteikti žinią, o kaip medžiagą, žaliavą. Jos arsenale –­ „popierinė" spauda – žurnalai, laikraščiai, reklaminiai bukletai, kuriuos menininkė karpo ir modeliuoja iš jų begalinio kruopštumo ir ilgo rankų darbo reikalaujančius kūrinius.
„Karpymas, klijavimas man tarsi meditacija, – sako K. Jozefowicz. – Nekviečiu į pagalbą asistentų, viską nuo pradžios iki galo darau pati." Vis dėlto kūrybos proceso svarba menininkės darbuose nenustelbia formos, rezultato. Kamerinėje ekspozicijoje MMC pristatyti vos trys K. Jozefowicz darbai – įspūdingas kilimas –­ tiesiog ant grindų sugulusios laikraštinės veidų fotografijų iškarpos, žodžiai, pakibę erdvėje it voratinklis ir iš iškarpų suklijuota „staltiesė" (ji dengia nedidelį stalelį tarsi kviesdama prisėsti jaukiam pokalbiui prie garuojančios arbatos puodelio) gana tiks­liai atspindi svarbesnes ieškojimų kryptis. Tai spausdintos produkcijos perkėlimas į trimatę erdvę, skatinantis susimąstyti apie šiuolaikinio individo egzistencijos erdvę, atakuojamą nenutrūkstančio informacijos srauto. Be to, kaip žinia, vis sparčiau įsigalint virtualioms technologijoms, „popierinei" spaudai, knygoms seniai pranašaujamas galas. Ar menininkė taip pat skuba perteikti šias apokaliptines nuotaikas? Ko gero, ne. Viena vertus, žurnalų karpymas ir naujų formų kūrimas čia primena tradicines, labiau įprastas raiškos rūšis –­ piešimą, tapybą, skulptūrą etc., nes šie kūriniai sukelia ir estetinio pasitenkinimo jausmą, neįkaldami į žiūrovo sąmonę kokios nors aiškios, vienintelės versijos, atsakymo. O konceptualusis K. Jozefowicz kūrybos matmuo greičiau byloja apie nuolat kvestionuojamą klausimą – kas yra medijos, koks jų poveikis, pagaliau netiesiogiai užsimenama ir apie ekologinę popierinių medijų „reikalo" pusę – ar ištrenksi stirtą žurnalų į šiukš­lių dėžę, ar iš jų dar gali kažkas gimti... Žinia, spalvoto žurnalo gyvenimas trumpas – valanda kita lengvo, neįpareigojančio skaitymo malonumo (taip ir prisimenu savo močiutę, kuri skaitydavo žurnalus megzdama ir dargi žiūrėdama televizorių), tačiau išliekamosios vertės juose pateikiama informacija dažniausiai neturi... O ką jau kalbėti apie kokį reklaminį bukletą, kurių daugelis patologiškai nekenčiame ir nedelsiant metame lauk, dažnai nė neatsivertę.
Pasižvalgius po K. Jozefowicz kūrinių katalogus, internete prieinamą informaciją, akivaizdu, kad ją ne visada tenkina kamerinio mastelio kūriniai. Neretai panašiomis iškarpų konstrukcijomis K. Jozefowicz nukloja dešimtis kvadratinių metrų galerijų grindų, o iš spausdinto popieriaus sumeistrauja neįtikėtinų dalykų –­ sukarpiusi jį plonytėmis juostelėmis, mezga tarsi megztinį, suka į didžiulius ritinius, kurie primena archajišką garso įrašų laikmeną – magnetinę juostą. Šios įspūdingos instaliacijos liudija, kad menininkė dirba labai nuosekliai, kryptingai, tolydžio ieškodama vis naujų tos pačios medžiagos išraiškos galimybių. Kartu jose gali įžvelgti populiariausių medijų teorijų atspindžių. Kaip čia apsieisi be klasikos –­­ Marshallo McLuhano – juolab kad K. Jozefowicz kūrybos sistema – niveliuoti ar tiesiog ignoruoti spausdintos informacijos turinį –­ tobulai atitinka chrestomatinę frazę –­ „medija yra pranešimas". Kitaip –­ svarbi ne siunčiama žinia, o pati jos perdavimo priemonė, radikaliai keičianti visuomenę, atskirus socialinius sluoksnius, t. y. socialinis „efektas". Menininkės karpinių daugiabalsiškumas ir kartu anonimiškumas, „išsitrynusi" informacija ir faktai siejasi ir su Elisabeth Noelle-Neu­man tylos spiralės teorija, pasak kurios, žmonės, bijodami būti atskirti, izoliuoti nuo bendruomenės, stengiasi neišsakyti savo nuomonės, todėl kalbančiųjų šiuolaikinėje visuomenėje esą lieka vis mažiau ir mažiau. Tai neturi nieko bendro nei su demokratine visuomene, nei su žodžio laisve – šis jausmas, ne visada aiškiai įsisąmonintas, slypi kiekviename iš mūsų. Paradoksas – informacijos srautas vis didėja, o tylos spiralė įsuka vis daugiau visuomenės narių, todėl pranešimo turinys dažnai nė kiek neatspindi realios situacijos. Tarsi už mūsų nugarų veiktų bežadė mašina, produkuojanti vis daugiau ir daugiau abstrakčios informacijos.
Taigi K. Jozefowicz kūrybos procesas –­ tarsi ratas, matrica, kurioje spausdinta frazė, žodis, vaizdas keliauja tam tikra trajektorija. Perskaitytas, peržvelgtas ir jau spėjęs „atgyventi", jis sugrįžta gerokai pakitęs – tapęs erdviniu ir nustojęs savo pirminės paskirties – pranešti, informuoti, atpasakoti. Rėksmingos antraštės čia virsta tyliais, intymiais šnabždesiais, politikų, žvaigždžių, garsenybių atvaizdai – anoniminėmis dėmelėmis milžiniškame informacijos vandenyne.