Vienas muzikinio konkurso „Amerikos talentai“ žiuri narys garsėja savo kandumu. Jis išties moka sudirbti dėmesio ir pripažinimo siekiančius konkurso dalyvius. Tačiau kartą teko matyti jį sakant nuostabiausią komplimentą. Tąsyk į sceną išėjo kukli juodaodė mergina. Ji gražiai dainavo žemu, minkštu balsu. „Žinai, mes čia pamatome tiek savimi patenkintų ir siekiančių nustebinti, bet dainuoti nesugebančių dalyvių... Tu esi jų priešingybė“, – pagyrė ją žiuri narys.

Į meno sceną kopia daug žmonių – su meniniu išsilavinimu ir be jo. Jie ieško galimybių, žiūrovų. Siekia, kad būtų įvertintos jų pastangos ir patvirtinta jų kūrybos vertė. Tačiau yra žmonių, kuriančių socialinio, kultūrinio ar mentalinio visuomenės gyvenimo paribiuose. Jie galbūt niekada patys neužlips ant scenos, nesieks, kad į juos būtų nukreiptas dėmesio prožektorius. Gal negalės, gal patys nenorės. Jų kūryba gimsta iš stipraus vidinio poreikio, būna nulemta gyvenimo aplinkybių. Kartais tai yra vienintelė kalba, kuria jie gali komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Atvejų būna įvairių, o tokia kūryba vadinama autsaiderių menu (angl. outsider art, pranc. art brut).

„Vilkamirgės“ galerijoje Ukmergėje iki vasario 28 d. veikia dviejų savamokslių menininkų Andreos Müller (g. 1974, Šveicarija) ir Rimanto Čekanavičiaus (g. 1959, Lietuva) paroda „Maži taškeliai visatoje“ (kuratorė – šio teksto autorė). Galerija padalinta lygiai per pusę: kairėje liepsnoja ekspresyvi lietuvio tapyba, dešinėje ją atsveria šveicarės piešinių rimtis.

 

Dainiaus Vyto nuotr.

 

R. Čekanavičiaus valdoma linija, kompozicija, spalva rodo, kad tai ne bandymai ar kūrybiniai ieškojimai, o savarankiški susiformavusio braižo kūriniai. Yra sakoma, kad gerame kūrinyje turi būti ir „mėsos“ (masių) ir „kaulų“ (piešinio). Menininko kūriniai grynakraujai – juose yra ir „mėsos“, ir „kaulų“, ir „kraujo“. Jis dažniausiai tapo portretus, kai kuriuose galima atpažinti jį patį. Veidas darbuose mainosi – nuo lieso ikonos šventojo iki besijuokiančios kaukolės, dantyse įsikandusios cigaretę. Dažniausiai veidai apibrėžti griežtu aureolės, karūnos ar juokdario apykaklės kontūru, bet kūrinį suminkština virpantys spalvoti potėpiai. Yra nedidelė dalis beveik abstrakčių kūrinių. Tačiau ir čia, mirguliuojančiame potėpių chaose, kuriame nieko žemiško nėra, pamatysi žmogaus akis. Tai žmogaus portretas.

R. Čekanavičiaus tapybos neapriboja nei dailės priemonės (jis tapo ant tapetų ar iš socialinės darbuotojos nugvelbto plono popieriaus lapo), nei taisyklių nežinojimas. Jis yra tapytojas iš prigimties. Nors nėra mokęsis dailės, gali būti, kad įtaką jam padarė vėlyvuoju sovietmečiu turėtas sąlytis su Kauno meno pasauliu – menininkas prisimena bendravęs su skulptoriumi Eriku Dauguliu, poetu Vladu Baltuškevičiumi. Be to, jaunystėje yra perskaitęs visas Henri Perruchot parašytas tapytojų impresionistų – Paulio Cézanne’o, Paulio Gauguino, Pierre’o Auguste’o Renoiro, Édouard’o Manet, Henri de Toulouse-Lautreco, Georges’o Seurat ir Vincento van Gogho – biografijas.

 

Dainiaus Vyto nuotr.

 

Tam tikru požiūriu, A. Müller taip pat kuria portretus – žmonių minios portretus. Iš tolo šie piešiniai atrodo kaip lengva ažūrinė migla. Iš arti pamatome minią – šimtus žmonių, nupieštų ant abiejų popieriaus lapo pusių. Todėl parodoje matome tik pusę to, ką iš tikrųjų nupiešė menininkė. Žmonių figūras ji piešia keliomis linijomis – šitaip daro vaikai. Jos linija užtikrinta, energinga, net aštri. Minia gyva. Kai ji retesnė, tada matomas kiekvienas individas, kai tanki – individai susilieja į vieną pilką dėmę. Vienuose darbuose minia monolitiška, nupiešta juodu žymekliu. Kituose atskiros minios dalys nupieštos įvairių spalvų pieštukais. Grupes skiria ne vien spalva, bet ir skirtingos judėjimo kryptys.

A. Müller minioje daug judesio, individų išraiškose – netikėtai daug ekspresijos. Kartais minia apibrėžiama linija, kuri yra tarsi nuoroda į teritorijos ar veiksmo ribas, o kartais tie žmonės laisvai sklendžia erdvėje be horizonto, be jokio prisirišimo prie šios žemės reikalų. Piešiniuose akivaizdus individo ir minios santykis: pavieniai žmonės stovi atskirai nuo minios, ir mes galime tik spėlioti, ar jie nori patekti į minią, ar yra iš jos išėję, gal net pabėgę. O gal jie tiesiog neutralūs stebėtojai to, kas vyksta minioje (visuomenėje)? Be abejonės, tai sociologinis minios portretas. Studijos „Viel raum“ (Sankt Galenas, Šveicarija), kurioje dirba A. Müller, darbuotojai pasakojo, kad ji nuo ankstyvos vaikystės domėjosi šeimos istorijomis ir žmonių gyvenimo keliais, kad piešdama „kartais spontaniškai pasakoja istorijas, tačiau sąmoningai atsisako jas užrašyti šalia vaizdų“. Anot jos, „tai niekieno reikalas“.

Šie menininkai nekopijuoja tikrovės. Jų darbai kalba apie vidinius pasaulius, pasikartojimus, ritmą ir santykį su visata – tarsi mažus, bet atkaklius taškus didesnėje visumoje.

Tai, kad aplinka, kurioje gyvena R. Čekanavičius (Aknystos socialinės globos namuose) ir A. Müller (bendro gyvenimo namuose Abtvilio miestelyje), juos vertina, liudija šios parodos atsiradimas. Tačiau kol kas tai greičiau laimingas atsitiktinumas. Kaip socialinių paslaugų sferos institucijoms susisiekti su meno pasaulio institucijomis? Ar yra vietų, progų, kur susitiktų skirtingų sferų keliai? Susitiktų ne simboliškam gestui, bet įdėmiam žvilgsniui, iš tiesų skatinančiam domėtis, kas gyvena ir kuria paribiuose.

XX a. pradžioje už oficialių meno institucijų ribų atsiradusi kūryba jau buvo pastebėta ir įrašyta į meno istoriją, tačiau dažnai kaip įkvėpimo šaltinis kam nors kitam, o ne kaip savarankiška praktika. Šiandien, žiūrint į abiejų menininkų darbus, svarbi tampa ne jų vieta meno hierarchijoje, o santykiai, kurie juose atsiveria: tarp individo ir kitų žmonių, tarp buvimo kartu ir atskirai, tarp to, ką vadiname centru, ir to, kas lieka pakraštyje. Todėl susitikimas su tokia kūryba galiausiai nukreipia ne į jos statuso klausimą, bet į mūsų pačių bendruomenės ribas ir tai, kaip jas apibrėžiame.

 

 

„Vilkamirgės“ galerija yra Europos autsaiderių meno asociacijos narė. Paroda „Maži taškeliai visatoje“ vėliau šiais metais bus rodoma ir Šveicarijoje – „Viel raum“ galerijoje Sankt Galene. Tai antroji galerijos „Vilkamirgė“ paroda, parengta bendradarbiaujant su asociacijos partneriais. 2023 m. šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ ir vėliau Ukmergėje galerija pristatė šešių Vokietijos studijos AHOI menininkų kūrinių kolekciją.