Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jauteisi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas? Daiva Kairevičiūtė...
× Judita Paužuolytė Dabar žvilgsnis į kūrėjų gyvenimą ir jų kūrinius gali tapti ne tik įdomiu atradimu, bet ir vilties teikiančia užuovėja. Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Gabija Bankauskaitė, traukdama skirtingas rašytojų patirties skiautes, gilinasi į egzodo, trauminės literatūros kūrinius, autobiografines kūrėjų detales, stengiasi atskleisti naują žiūros kampą į to meto literatūros žmogų. Jos mokslinės įžvalgos leidžia išgirsti dar nepapasakotas istorijas, kurios...
2019 m. rinkinyje „Apollo“ Ernestas Noreika skrido į kosmosą, o naujausioje knygoje „Akvanautai“ grįžta į žemę, net leidžiasi į vandenų gelmes, tarsi kosminį laivą būtų pakeitęs povandeninis. Tačiau autoriaus poezijos kismą derėtų vertinti įtariai. Naujų erdvių tyrinėjimams pasitelkiami tie patys konstruktai, įvaizdžiai, įsišakniję poeto kūrybinėje šerdyje nuo pat debiuto. „Apollo“ ir „Akvanautai“ giminingi ne vienu aspektu. Rinkiniu...
Martynas Pumputis apžvalgoje pristatė poezijos knygas, kurių skaityti neverta. Metaforiškai tariant, savo recenzija-eskalatoriumi nukėlė į poetines žemumas. Kelias iš kritiko aptartų knygų ir aš norėjau recenzuoti, bet vargu ar ką daugiau (ar geriau) apie jas galėčiau pasakyti. O kad viskas neatrodytų taip beviltiška, pristatysiu poezijos knygas, kurios veda aukštyn. Tad štai eilėraščių rinkiniai, kuriuos derėtų perskaityti. Nebūtinai poezijos vir...
Visos šiame tekste aptariamos poezijos knygos sulaukė bent vienos recenzijos ar apžvalgos. Bėda, kad dauguma tų recenzijų ir apžvalgų analitinio pobūdžio: skaitytojas sužino, ką knygoje galima aptikti, jam ar jai paaiškinamos filosofinės potekstės, interpretuojama. Tačiau nėra vertinimo, lyg knygos (ne)gerumas būtų nesvarbus. Todėl kviečiu leistis šia apžvalga-eskalatoriumi į žemutinius poezijos aukštus atsisakius akių dūmimo apie filosofines idėjas, kolektyvinius arc...
Kas yra fotografija? Ši konkreti Daivos Kairevičiūtės fotografija? Bet koks atsakymas įrėmintų, bet argi ne dėl to prie vaizdų atsiranda tekstai? Jei fotografija būtų muzikos kūrinys, žodžiai veikiausiai nurodytų tempą, trukmę. Pabandykime. Vienos minutės LK portretas. Vienos sekundės: švyst, ir nebėr. Vienos valandos. Tokio neištvertų net motina. Kad žiūrėtum į tą patį veidą valandą, reikia būti mazochistu arba Marina Abramović. Bet fotografija – ne partitūra, tad žiū...
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir tokios antraštės autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Tik perskaitęs knygą iki pabaigos supranti, kad intrigavo būtent tas neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę i...
I. Labirintai ir katakombos Sužinojusi, kad „Bazilisko ambasada“ ketina išleisti argentiniečių poetės Alejandros Pizarnik eilėraščių rinkinį „Darbai ir naktys“, labai nudžiugau. A. Pizarnik – vienas savičiausių ir tragiškiausių XX a. Lotynų Amerikos poetinių balsų. Anotacijoje apibūdindama rinkinio stilistiką ir tematiką poetė ir vertėja Greta Ambrazaitė pastebi: „Pizarnik eilėraščiai išsiskiria minimalistine raiška,...
Ką reiškia būti nufotografuotam, kokie įspūdžiai iš fotosesijos? Būti fotografuojamam mūsų laikais taip įprasta, kad net sunku pajusti ypatingą to įvykio reikšmę ar aurą. Rodos, uodo įkandimas sukelia daugiau jausmų negu iš fotografavimo įrenginio „išskridęs paukštukas“, kurio išskridimo dažniausiai nepalydi net užrakto spragtelėjimas. O ir procesą bei rezultatą skiria akimirksnis. Jokio ryškinimo, jokių laboratorijų,...
Sigitas Parulskis. „Dramedijos“ Pirmiausiai šioje Sigito Parulskio pjesių rinktinėje perskaičiau paskutinę dramą „Julija“. Prieš dvejus metus nėjau į LNDT žiūrėti pagal šią dramą pastatyto spektaklio, nes nepatikėjau autorių sumanymu kuo daugiau suplakti į krūvą: vienos dalies pastatyme tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus, o tų skirtingų yra daug, nes dramaturgas, nepasitikėdamas savimi, publika ir Žemaitės biografija, prilipdo prie jos...