Dabar, kai rašau šias eilutes, mieste tiesiog pasiuto reklamuoti Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ – reklamuoja ją lyg reikšmingą veiksmo filmą ar saldžią širdžių dramą, kurią žiūrėdamas susigraudintum ir būtum pakylėtas iki dvasios aukštumų it Hugo vargdienis. Kraipau galvą į šitą reiškinį ir nesuprantu, geras jis ar blogas, padės ar sutrukdys kuo daugiau žmonių apšviesti išganinga Almodóvaro šviesa.

Dalis pasaulio kritikų, beje, jau seniai pakrikštijo Almodóvaro „Chuljetą“ mielu, bet ne itin svarbiu talentingo režisieriaus darbeliu. Ne itin svarbiu, nes neambicingu arba nu jau pernelyg melodramatišku. Kažkada ir pats Almodóvaras juokėsi iš to, kas atsitiktų jo filmus redukavus iki siužeto atpasakojimo – jie visi virstų pigiomis šeimos dramomis.

Tačiau Almodóvaro kritikų akyse matyti jeigu ne rąstas, tai bent krislas. Nuo kada Almodóvaras yra kas nors kita negu melodrama? Tiesa, pati puikiausia melodrama, tikra melodramos šventovė, bet ir tiek (nors gal tai ir yra jo puikumo pagrindas). Žinoma, sofistikuotus kritikus, bėgant metams, tiesiog papirko nuosekliai barokiškas Almodóvaro stilius. Visi jo filmai yra stilingi pačia snobiškiausia prasme. Juk kaip švaistomasi spalvomis, kaip karpomi kadrai, kaip teka laikas, kaip veikėjus užklumpa ekstravagantiškos transformacijos, mirtys ir prisikėlimai ir kiek daug visada aplink yra moterų... Almodóvaras visą savo gyvenimą pirko indulgenciją būtent šituo savo nuosekliu stilingumu. Ir kam gi? Kad galėtų kurti pogrindines melodramas tiesiai į akis niūriai visuomenei. Ir kad niekas niekada nepagalvotų, esą nesąmonė turėti tiek daug veikėjų, panyrančių ir pabundančių iš komos, nesąmonė, kad visi metų metus saugo paslaptis apie vaikus ir tėvus, nesąmonė, kad kasdienis pasaulis toks persunktas transseksualumo, transslytiškumo ir net incesto, o šaunūs vyrai kartais darosi tatuiruotes su raudona širdele.

Bet įdomiausias klausimas man yra šis: kaip garbingasis Almodóvaras veikia būtent klasikinį lietuvį, kuris beveik nepažįsta jo filmuose tarpstančių emocijų, nes jas slepia arba laiko žemesnės moterų kastos prasimanymu –­ ir ganėtinai užknisančiu. Bet palaukit, visų pirma mums reikia pakalbėti apie telenoveles.

Turiu prisipažinti, taip jau atsitiko, jog Lotynų Amerikos serialų populiarumo pikas tiesiogiai sutapo su mano kartos ankstyvąja paauglyste, t. y. su tuo metu, kai jų vaizduojamas pasaulis kaip tik atitiko mūsų raidos siekius. Kada, jei ne pradinėse klasėse repetuojami meilės trikampiai ir pavydo scenos, kai taip norisi penėtis fantazijomis apie negražias merginas, tampančias gražuolėmis, o skurdžias – milijonierių dukromis. Mums telenovelės buvo tikras svajonių išsipildymas ir neapibrėžtumo nerimą malšinantys elgesio normų vadovėliai, savotiškai susisieję ir su krikščioniška mitologija: metai kančių / nesėkmių / trūkumų atneš išsipildymą ir laimingą pabaigą; blogieji bus nubausti pačia žiauriausia bausme.

Tačiau tas telenoveles matė daugybė skirtingo amžiaus, socialinės padėties žmonių. Jų populiarumo tūkstantmečių sandūroje Lietuvoje – šiaurės rytų posovietinėje šalyje –­ faktas yra gluminantis ir kerintis. Vis dar laukiu, jog kas nors imsis rimtai analizuoti telenovelių poveikį lietuvio pasaulėvokai ar bent apdoros žiūrėjimo statistiką. Galima pradėti ir nuo lietuvių, niekada nebuvusių Ispanijoje, ispanų kalbos pradmenų analizės – kiek jų atpažintų tokias ispaniškas frazes „aš nėščia“, „nekenčiu tavęs“, „tu už tai sumokėsi“, „jis komoje“ ir pan.

Perdėtai raiškios emocijos stipriausiai apibrėžė telenovelių turinį ir telenovelių žiūrėtoją. Visas šis karavanas atriedėjo iš ekstravertiškos ispaniškosios kultūros, kurios emocijų amplitudės pranoksta lietuviškąsias šviesmečiais. Tačiau atriedėjęs prisiparkavo tik prie moterų durų. Vyrai nenori turėti nieko bendra su emocijomis, jie neturi teisės guostis išsigelbėjimo fantazijomis. Močiutė žiūri telenoveles, senelis žiūri žinias ir bušido ringą. Močiutė neužsičiaupdama plepa apie tai, kas ją jaudina ir džiugina, senelis beveik visada tyli. Kilnu ir stipru yra tylėti, žema (isteriška, moteriška) yra reikšti savo emocijas. Štai dėsniai, kuriuos rado Lietuvoje telenovelės ir pačios to nežinodamos tarnavo tik juos įtvirtinant.

O šiandien lietuvis ir lietuvio palikuonis žiūri „Chuljetą“ – daug stilingesnę, daug subtilesnę telenovelę. Ir ką jis mato? Ir ką jis galvoja? Nežinau, bet tik tegul mato ir tegul galvoja. Reikėtų jam Almodóvarą išrašyti kaip vaistą –­ kasdien po tabletę. O jeigu lietuviškas hipsteris dar turėtų jėgos nešti savo hipsterišką madą vis toliau atsainaus ir kartu nostalgiško modernumo link – jis turėtų naktį slapta rašinėti „telenovelės yra cool“ su visu sumišusios mūsų tapatybės sunkiu.

Bet grįžkime prie Almodóvaro. Jau supratote, kad jį myliu kaip visą Ispaniją – vien jau už energingą emocijų raiškos legitimavimą. Tai dar ne viskas. Almodóvaras yra labai idėjiškai teisinga atsvara beprasmiams pabrėžtinai pras­mingiems ir snobiškai alternatyviems filmams (neneigiant, jog visos tos trys kategorijos gali būti ir labai šaunios). Jeigu reikėtų jį su kuo nors palyginti, gal po ranka ieškočiau bičiulio Woody Alleno.

„Chuljetoje“ visas tas almodovariškas pasaulis yra savo vietoje. Jisai plaukia tarsi vienas srautas – tragedija atsitinka, bet gyvenimas juda toliau, emocijos sprogsta, bet gyvenimas juda toliau. To gyvenimo dalis yra nuolatiniai nedideli kino magijos triukai, bet jie niekada neapgaubiami ypatingu reikšmingumu. Štai filmo reklamoje matome aliuziją į kadrą, kai jauna, bet prislėgta nevilties mergina, nuėmus rankšluostį, staiga tampa suvargusia vyresnio amžiaus moterimi. Čia Almodóvaras išties pakeičia aktorę, beje, rodydamas jam įprastą ypatingą pagarbą moters amžiui bei jos teisei senti ir žaisdamas su sudėtingu tapatybės klausimu. Argi ne triukas?

Triukas, bet jis tėra mažytė srauto dalis. Gyvenimas juda toliau be reikšmingos pauzės. Todėl stipriai iškraipyta čia yra ir klasikinė pasakojimo arka –­ reikšmingi momentai nedidingi, o kartais siužetą pagauna ir nuneša šalutinės istorijos. Almodóvaras leidžia sau prabangą pasakoti detales, kurios nėra būtinai susijusios su pagrindine istorija. Todėl, skirtingai negu tradiciniuose prasminguose filmuose, negali nuspėti kitos scenos, negali nuspėti pabaigos ir negali nuspėti, kada ištrykš tavo ašara (arba numatyti, kada tikimasi išspausti ją iš tavęs).

Galų gale – tempas! Šitas srautas visada intensyvus ir smagus. Almodóvaras tiki, kad kinas turi linksminti, o tai kokybiško kino pasaulyje beveik užmiršta. Galų gale, jis neprisiriša ir prie vieno žanro. „Chuljeta“ – tai filmas apie kaltę bei motinos ir dukros santykius, bet akimirkomis susivynioja į tikrą įtemptą trilerį arba sužybsi mistika.

2011 m. „Oda, kurioje gyvenu“ buvo vienas nuosaikiausio siužeto Almodóvaro filmų, kuris vis dėlto baigėsi kanonine scena – jauna graži mergina ateina pas savo motiną ir taria jai: „Aš esu tavo sūnus Vincentas.“ Kad ir ką darytų, Almodóvarui rūpi, kas yra tapatybė ir santykis su savim kaip kūnu, visiškai takiu ir neapibrėžtu. „Chuljetoje“ jis nenusigręžia nuo šių klausimų, bet jie perauga į tapatybės kismą, susijusį su amžiumi. Neišvengiamai gyvenimo sukeltos kančios poveikis yra kūniškas ir transformuojantis, gilesnis ir uždedantis ilgesnį šleifą nei įprastai Almodóvaro (ar klišiniame ispaniškame) pasaulyje. Įdomu stebėti šiuos pokyčius. Įdomu gyventi pasaulyje, kur Almodóvaras sukurs dar vieną filmą. Tegyvuoja melodrama!