Ramūnas Čičelis. Du istorijos variantai

Ramūnas Čičelis. Ugnės Žilytės piešinys

XX a. 7 deš. pab.–8 deš. pr. Vakarų Europoje ir JAV klostėsi nauja istorijos samprata, oponavusi nuo XVIII a. vyravusiai pozityvistinei Didžiosios Istorijos traktuotei. Pasak Auguste’o Comte’o ir kitų Prancūzijos racionalistų, Istorija visada yra monumentali, logiška, kiekvienas reiškinys turi priežastis, kurias istorikai gali ir privalo nagrinėti. Prieš tris šimtmečius dar tikėta, jog Istorija vystosi tobulėjimo ir pažangos kryptimi. XX a. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai sudavė reikšmingą smūgį Istorijos raidos optimizmui – po tokių kruvinų ir masinių žiaurumų kalbėti apie nuolatinę žmonijos kelionę į geresnį rytojų tapo neįmanoma. Beje, fašizmo bei komunizmo ideologijos ir buvo XVIII a. filosofijos grimasos – atsisakyti to, kas paseno, prireikė didžiulių aukų.

Nuo postmodernizmo įsigalėjimo Vakarų civilizacijoje prabilta apie „mažąjį pasakojimą“, kuris pakeičia Didįjį Istorijos naratyvą: amerikiečių istorikas Richardas Greenblattas suformuluoja naujojo istorizmo teoriją, pagal kurią žmonių visuomenės vystosi netvarkingai, sporadiškai, nelogiškai. Kai kurių reiškinių priežastys yra tiesiog nežinomos. Naujasis istorizmas įtvirtino visai kitokį mokslininko santykį su istoriniais šaltiniais: svarbus jau ne popierinis dokumentas, didžiųjų veikėjų liudijimai, o nereikšmingų žmonių, kurie istorinius įvykius stebėjo iš šalies arba juose dalyvavo, prisiminimai. Taip formuojasi sakytinė istorija, kurios pagrindinė sąlyga –­ nesutapimas su Didžiosios Istorijos interpretacijomis arba reikšmingas jų papildymas naujomis įžvalgomis.

Lietuvos nacionalinio televizijos transliuotojo laidų tink­lelyje yra dvi laidos, kurių autoriai gilinasi į istorinius faktus, praeities aiškinimus dabarties kontekste: Virginijaus Savukyno „Istorijos detektyvai“ ir Nijolės Baužytės videofilmai „Mūsų miesteliai“. Pastaruosius aptarti reikėtų dar ir todėl, kad į ilgametės LRT žurnalistės darbus iki šiol mažai gilintasi – pakako apdovanojimų ir pagarbos, kurie su analize susiję tik iš dalies.

Komerciniai mūsų šalies televizijos kanalai istorinę atmintį ignoruoja, palikdami nišų Rusijos serialams, kuriuose istorija traktuojama savaip – pagal kaimynų logiką ir įvykių bei jų reikšmių perrašymą (tiksliausias pavyzdys – „Lietuvos ryto TV“ transliuojamas serialas „Leningradas. Pokario gatvės“).

Sausio 24 d. LRT kanalo laidoje „Istorijos detektyvai“ bu­vo pateikta dešimt bolševikų, susijusių su Lietuva, biogra­fijų. Laida kuriama derinant populiariosios kultūros formas ir mokslinį istorinį turinį. Dešimt bolševikų pavardžių surikiavo portalo delfi.lt skaitytojai. „Istorijos detektyvų“ intriga praėjusį sekmadienį buvo pagrįsta Lietuvoje taip ir neįvykusios liustracijos logika – kiekvienam įdomu išgirsti raudoniesiems tarnavusių asmenų pavardes ir pamatyti budelių, nuo kurių nukentėjo šimtai nekaltų žmonių, veidus. Detektyvo žanras tariamai pateisintas – istorija, kaip mokslas, demaskuoja išdavikus, dabartinio nacionalinio naratyvo neatitinkančius veikėjų poelgius. Deja, apie postmoderniąją istorijos sampratą ši laida kalbėti galimybių neteikia – eilinį kartą patvirtinamas Didysis pasakojimas: priešai aiškūs, faktai žinomi, detalės nestebina. Dar labiau nuvilia tai, kad „Istorijos detektyvų“ žurnalistai neatlieka jokio „detektyvinio“ analitinio darbo: tiesiog naudojasi Vilniaus universiteto doktoranto Kęstučio Kilinsko būsimos disertacijos medžiaga bei Amsterdamo universiteto profesoriaus Nikitos Petrovo komentarais. Paradoksalu –­ laida pretenduoja į mokslo populiarinimo žanrą, tačiau jos rengėjai tėra geri klausytojai, neatskleidžiantys nieko, kas Vakaruose tokiai laidai būtų būdinga ir įprasta: naujojo istorizmo tendencijų padiktuotas dėmesys nežinomiems faktams, interpretacijoms, neordinariniai įvykių dalyvių pasakojimai –­­ Zigmo Angariečio, Felikso Dzeržinskio ir dar kelių asmenų biografijos perbėgamos fragmentiškai ir nedėmesingai, nors laida trunka akademinę valandą, per kurią, atrodo, būtų galima pasakyti tiek daug. Bolševikų biografijos kaip du vandens lašai panašios viena į kitą. Savukyno vedama laida atskleidžia provincialų požiūrį į istoriją. To, kuris nieko nežino, ausys užlinksta nuo kartojimo, o profesionalui ši laida tiesiog neįdomi. Nors pagal Lietuvos televizijos kanalų „standartą“ vis dėlto pagirtina – bent toks dėmesys mūsų istorijai yra geriau nei jos ignoravimas.

Baužytės videofilmo „Liškiava“ (iš ciklo „Mūsų miesteliai“) kartojimas žiūrovus pasiekė sausio 22 d. rytą. Nedidelio miestelio istorija irgi tipinė, pateisinanti Didįjį Lietuvos Istorijos pasakojimą, tačiau vis tiek įdomesnė nei kurie nors „Istorijos detektyvai“, nes čia kalba ne svarbūs mūsų valstybės, krašto įvykių dalyviai, o tų įvykių pasekmes patyrusieji. Istorija tampa daug sąžiningesnė ir jautresnė. Taigi „Mūsų miesteliai“ yra mėginimas į Lietuvos televizinį gyvenimą įterpti sakytinę istoriją, kildinamą iš naujojo istorizmo: čia daugiau galimybių skleistis netikėtumui, gyvenimo įvykių nelogiškumui ir pasakojančio žmogaus spontaniškumui.

Daugiausia kritikos šis videofilmų ciklas paprastai sulaukia dėl skurdžios vizualiosios retorikos, statiškumo, lėto tempo. Mažo miestelio gyvenimas – ramus ir nedaug besikeičiantis, todėl vaizdinė kalba yra lyg ir pateisinama, tačiau pritaikyta labai kantriam žiūrovui, įpratusiam prie verbalinio pasakojimo. Ši tendencija kyla iš tų laikų, kai Lietuvoje buvo labai stiprus kraštotyrinis sąjūdis.

Retorinis klausimas: kas ką formuoja – istorija medijas ar medijos istoriją? LRT laidose dominuoja pirmasis atvejis; kokybiškoje Vakarų televizijų istorinėje dokumentikoje – atvirkščiai: ateitis turbūt priklauso televizijos istorijai, kuri yra žurnalisto kreipinys į šaltinį ir pašnekovą ir vaizdo bei žodžio kreipinys į žiūrovą. „Istorijos detektyvams“ trūksta pirmojo siekinio, „Mūsų miesteliams“ – antrojo.