Rūta Birštonaitė. Gęstanti šviesa

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Visas „Didysis meist­ras" iš esmės telpa vienoje vienintelėje filmo atkarpoje – kai linksmybės namuose „Auksinis paviljonas" kung fu dvikovoje susitinka pietų Kinijos Fošano miesto meistras Ip Manas ir šiaurės Kinijos meistro duktė Gong Er. „Gaila tokio grožio", –­­­ liūdnai ištaria Gong Er, nužvelgusi ištaigingą viešnamį. Kaip tikri estetai jie sutaria kovoti, iki vienas iš jų sudaužys ar sulaužys kokią nors interjero detalę. Kurį laiką jie grakščiai sukasi kung fu karuselėje ant ažūrinių laiptų. Tačiau, kad ir kaip atsargiai Ip Manui besi­leidžiant ant žemės, medinis laiptelis visgi įskyla. Tačiau ne tai svarbiausia. Vėliau abiejų personažų atminty sugrįš tas pats dvikovos kadras – beveik susilietusių jųdviejų profilių stambus apverstas planas. O mes ir be priminimo jau būsime supratę, kad tas vaizdas yra įmagnetintas abipusės traukos. Visa tai, kas filme jau įvyko, ir tai, kas nutiks vėliau, gaubia šią atkarpą lyg auksinę prošvaistę debesys.

Taigi nieko keista, kad kaip bio­grafinis kūrinys apie Ip Maną, wing chun puoselėtoją, „Didysis meistras" yra visiškai prastas. Juk šiame filme papasakota biografija sutilptų vienoje eilutėje: Ip Manas visą gyvenimą saugojo minėtą vaizdą, kuriame susitelkė jo ir Gong Er jausmai, ir, palyginti su šiais jausmais, visa kita buvo ne taip jau svarbu. Taip, filme yra dar ne viena šlovinga dvikova; yra ir tam tikrų siužeto akcentų ar kulminacijų. Istorinėje plotmėje – tai XX amžiaus pradžioje tvyranti didžių permainų nuojauta, Kinijos karas su Japonija. Asmeninėje plotmėje –­ Ip Mano šeimos netektis, Gong Er kerštas už tėvą, abiejų personažų pasitraukimas į Honkongą. Yra netgi kitų jausmingų išgyvenimų: laimingos Ip Mano ir jo žmonos meilės laikotarpis; trumpas, bet hipnotizuojantis Gong Er susitikimas traukinio vagone su gražuoliu Guomindano agentu. Tačiau toks įspūdis, kad pasakotojui – o pasakoja patsai Ip Manas už kadro iš laiko distancijos – nėra pernelyg svarbu visa tai aiškiai nuosekliai išdėstyti. Kita vertus, suveltas, klampus ar trūkinėjantis pasakojimas –­­ apskritai gan įprastas dalykas Wong Kar-wai'aus kine. Tad visokios „Didžiojo meistro" siužeto spragos paprasčiausiai užpildomos užkadriniu pasakojimu ar tiesiog titrais.

Tačiau, jei sutiksime, kad „Didysis meistras" – tai vieno jausmo biografija, tada sunkiai berasime filmui priekaištų. Siužeto lygmeniu personažų meilė iš tiesų neturi jokios išraiškos, tąsos –­­ ir dėl įvairių išorinių aplinkybių, ir dėl pačių veikėjų santūrumo. Ligtolinis gyvenimas nutrūksta, o naujas taip ir neprasideda – bent jau valingesnės ir griežtesnės Gong Er atveju. Minkštesnis Ip Manas, lyg patvirtindamas senovės išmintį, kad „Valia be valios –­ štai tikroji valia", atsilaiko lengviau, tačiau ir jis, iš ankstesnio gyvenimo pažadintas meilės jausmo, tarytum pasineria į dar didingesnį melancholišką sapną.

Šiuo atžvilgiu „Didysis meistras" atvirkščias prieš tai Wong Kar-wai'aus sukurtam filmui „Mano vaivorų naktys", kurio protagonistė turėjo palengva išsivaduoti iš įsimylėjimo. Artėjanti ar tolstanti meilė – tai, be abejo, didžioji Wong Kar-wai'aus kinematografo tema. Galbūt ji kyla ir iš tradicinės kinų kultūros gelmių, kur mokytojas ir mokinys gali susitikti lyg nepažįstamieji pakelėje ir išsiskirti čia pat pamiršę vienas kitą. Tik tiek, kad Wong Kar-wai'us visad suteikia tam išsiskyrimui kilnaus liūdesio, pasitelkdamas savo firminius sulėtintus ir raibuliuojančius vaizdus, kurie verčia neapibrėžtai ilgėtis to, ko gal niekada ir neturėjai. Nenuostabu, kad „Didžiojo meistro" personažus režisierius perkelia iš Kinijos į Honkongą – šį kraštą Honkongo Naujosios bangos kino režisieriai jau seniai pavertė bendrąja ilgesio, nerimo ir neapibrėžtumo vieta. „Didžiajame meistre" šiuos dalykus perteikia net ne tiek vaizdiniai, kiek pati technika: įterptos archyvinės kino kronikos ir fotografijos ar epizodai, nufilmuoti taip, lyg būtų atrasti senose mėgėjiškose vaizdajuostėse.

O štai teksto lygmeniu „Didysis meistras" nesublizga nei ypatinga išmintimi, nei poezija. Kiekvienam, nors paviršutiniškai susipažinusiam su skirtingų mokyklų reikšme kinų socialinėje sąrangoje, nei šiaip, nei taip nuskambės tokie pasakymai kaip „yra tiesiog kung fu, o mokyklos nesvarbu". Na, bet visokios banalybės ir trafaretai Wong Kar-wai'aus kine –­ ne naujiena. Tiesą pasakius, režisierius savotiškai demaskavo save (ir mus) filme „Mano vaivorų naktys", turėjusį visus esminius Wong Kar-wai'aus kino sudedamuosius elementus, išskyrus vieną – jis buvo nufilmuotas ne Honkonge, o Amerikoje ir jame bemat išryškėjo režisieriaus polinkis į paviršutiniškumą, kurį kituose filmuose užmaskuoja neperžvelgiami rytiečių aktorių veidai ar svaigūs naktinio Honkongo kadrai.

Tačiau už tuos vaizdus, kuriuose taip ilgai blėsta, bet vis dar atkakliai žėruoja personažų meilė, Wong Kar-wai'ui daug ką atleidi. Vis dėlto sugebėti sukurti filmą, kur emocija yra kaip siūlas, kuris vejasi be galo, o štai personažų gyvenimo metai praeina neįtikėtinai greitai, – tai jau ne toks menkas, o gal net ir labai didis dalykas.

„Didysis meist­ras“