Viktorija Noreikaitė. Adriana G. Barkauskaitė. Dialogai su Jonu Meku Čilėje


Mes, Čilės lietuvių bendruomenė, džiaugiamės galėdami pasikalbėti su kino kūrėju, architektu ir festivalio „Frontera Sur“ vadovu CRISTIANU SALDÍA. Trečius metus iš eilės, rugsėjį, Konsepsjono mieste, pietų Čilėje, organizuojamas šis tarptautinis dokumentinio kino festivalis (šiemet pirmą kartą vyko tik internetinėje erdvėje). Su C. Saldía kalbėjomės apie festivalio pavadinimo reikšmę, Konsepsjono formuojamą identitetą, šių metų programai atrinktus darbus, taip pat gavome rekomendacijų, kokius Čilės ir Lotynų Amerikos režisierių kūrinius būtinai reikėtų pamatyti. Vis dėlto širdžiai artimiausia tema – lietuvių kinematografo, teoretiko ir poeto Jono Meko kūryba, kuriai 2020 m. festivalio programoje skirta ypatinga vieta.

 

Viktorija Noreikaitė. Adriana G. Barkauskaitė. Dialogai su Jonu Meku Čilėje
Jonas Mekas. Ričardo Šileikos nuotrauka.


Trumpai papasakokite apie šį tarptautinį kino festivalį ir kodėl „Frontera Sur“ („Pietų siena“)?

Pavadinimas išties atspindi festivalio esmę ir pats renginys glaudžiai susijęs su Bio Bijaus regionu, kuriame vyksta. Šioje teritorijoje yra svarbus gamtos paveldo objektas, tapęs neatskiriama identiteto dalimi, – plačiausia Čilėje Bio Bijaus upė. Ji ne tik svarbi geografiškai, bet ir simboliškai, nes būtent ji kelis šimtmečius žymėjo sieną tarp ispanų kolonistų ir pie­tuose gyvenančių mapučių, kurie oficialiai pripažinti nepriklausoma tauta. Mapučius ir ispanus skirianti upė buvo bendradarbiavimo, mainų, o kartais ir kovos erdvė. Ta simbolinė geografinės sienos reikšmė įprasminama ir mūsų rodomame kine, kuris laužo nusistovėjusias taisykles ir kviečia diskutuoti apie kino ir audiovizualių galimybių ribas. Tad į programą atrinkome darbus, atitinkančius šią filosofinę sienos-ribos sampratą.

 

Skelbiama, kad festivalyje pirmą kartą Čilėje pristatyta Jono Meko darbų retrospektyva. Kodėl pasirinkote būtent J. Meko darbus ir ar tikrai tai pirmoji jo juostų retrospektyva Čilėje?

Taip, tai išties pirmoji jo darbų retrospektyva. Kai kurie J. Meko filmai rodyti anksčiau, pavyzdžiui, Valdivijos festivalyje, bet dar niekad Čilėje nebuvo pristatyta tik J. Mekui skirta retrospektyva. Mums, festivalio organizatoriams ir kino kūrėjams, rengiantiems festivalį nuo 2017 m., J. Meko vaidmuo itin svarbus. Visi juo žavimės ir laikome nepriklausomo kino etalonu. Kiekvienais metais festivalyje ne tik pristatome daug skirtingų kategorijų filmų, bet ir rodome 3 retrospektyvas: atrenkame po vieną režisierę (-ių) iš Čilės, Lotynų Amerikos ir Europos.

 

Šiai retrospektyvai, skirtai J. Meko kino trajektorijai paminėti, atrinkote 5 darbus. Kas sieja kūrinius?

Dažnai tiesiog nėra galimybės įsigyti kino juostų, jos būna

formato. Šį kartą taip sutapo, kad radome šiuos Jono filmus būtent skaitmeniniu formatu. 5 atrinkti filmai apima jo, kaip kino menininko, beveik 40 kūrybinio kelio metų: nuo vieno pirmųjų darbų – „Voldenas (dienoraščiai, užrašai ir eskizai)“ (1969) iki paskutiniojo – „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (2012).

 

Viktorija Noreikaitė. Adriana G. Barkauskaitė. Dialogai su Jonu Meku Čilėje
J. Meko „Prisiminimų iš kelionės į Lietuvą“ kadras.

 

Šių metų festivaliui atrinkote net 103 filmus, kurių režisieriai atstovauja 27 skirtingoms pasaulio šalims. Savaime suprantama, dominuoja Lotynų Amerikos regiono – Brazilijos, Ekvadoro, Meksikos, Čilės – kinas. Kokią vietą šiame kontekste užima J. Meko filmai?

Renkant filmus kasmetinei festivalio programai, ypač atsižvelgiame į tokius svarbius konceptus, idėjas, kurie mums leistų diskutuoti ir svarstyti apie pačią kino prasmę. Būtent todėl šiame trečiajame festivalyje visi programos filmai, žinoma, įskaitant ir J. Meko darbus, turi vieną ryškią sąsają: juostos mažos apimties, asmeniškos. Jose režisieriai fiksuoja kadrus iš savos, artimos aplinkos, tai, kas jiems kasdieniška, įprasta, tačiau būtent iš tokio kasdienybės taško galima pradėti kurti kinematografinį naratyvą, kvestionuojant, apsvarstant pačią gyvenimo prasmę. Šia prasme J. Mekas tapo lyg kelrode žvaigžde kino pasaulyje. Jis pats fiksavo draugų, šeimos kasdienę aplinką (prisiminkime „Dienoraščius“), ir viskas, kas vyksta aplink jį, susipina, tampa jo filmų subjektais. Kartu režisierius tarsi nuolatos mąsto vaizdais ir garsais: ne tik naudodamas kasdienius elementus savo kino naratyvo kūrybai, bet ir keldamas klausimus, kokia fotografijų prasmė, kur link jos mus veda. Šie klausimai mums atrodo labai aktualūs šių metų festivalio programoje.

 

Kino gerbėjai Čilėje, ypač jaunoji auditorija, pamažu pradeda pažinti ir vertinti dokumentinį, eksperimentinį kiną, arba, kaip yra sakęs J. Mekas, „tą neholivudinį kiną“. Tad kokius filmus ar režisierius galėtumėte rekomenduoti smalsiems, pradedantiems dokumentikos gerbėjams?

Drįsčiau teigti, jog ne tik jaunąją auditoriją, bet ir įvairaus amžiaus publiką, šie filmai, turintys bendrų bruožų su J. Meko filmais, geba motyvuoti. Mums, festivalio organizatoriams, atrodo, kad J. Meko kinas įkūnija tikrąją kino meno laisvę. Būtent dėl to, manau, kino gerbėjai pasisemia įkvėpimo iš tokio išlaisvinto kino, nieko bendra neturinčio su Holivudo produkcija. Taip pat reikėtų paminėti ir dokumentinių filmų keliamus klausimus, kurie, tarkim, iki šiol kino pasaulyje buvo kiek nustumti į šoną, o šiomis dienomis yra ypač aktualūs, nenumatyti. Pavyzdžiui, tokios temos kaip šeima, artimi, žmogiški ryšiai dažniausiai likdavo už komercinio kino ribos, o štai dabar, gyvenant karantino aplinkybėmis, toks kasdienybę išryškinantis kinas įgyja vis daugiau svarbos.
Galima bandyti susieti repertuaro atidarymo ir uždarymo filmus, kurie lyg kertiniai programos akmenys, su J. Meko kinu. Filmai asmeniški, bet sukurti įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, šių metų atidarymo filmas „Rugsėjo dienoraštis“ yra belgų režisieriaus Erico Pauwelso kūrinys, o uždarymo filmas „Taip niekada ir neužkopiau į Provincijos kalną“ – žinomo čiliečio režisieriaus Ignacio Agüero darbas. Abi juostos turi daug bendrų bruožų su J. Meko kinu: subtilūs filmai, kvėpuojantys kasdieniškumu, artumu, fiksuojantys pro akis prabėgančias nepakartojamas akimirkas. Taip pat šie filmai provokuoja diskusijas apie kino reikšmę, meno kūrinio prasmę, bando ieškoti atsakymų, kaip audiovizualiai įgyvendinti šias akimirkas. Būtent todėl manau, kad abi juostos būtų puikus įvadas į eksperimentinį, avangardo kiną.

 

Ką bendra turi penki festivalyje rodomi J. Meko filmai ir kurį vieną galėtumėte išskirti?

Visos 5 juostos yra labai įkvepiančios, emocingos, vis dėlto norėčiau išskirti 3 iš jų. Pirmoji – „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972) – tarsi grįžimas į namus po daugelio metų: įspūdinga, puiki asmeniška juosta. Antroji – „Voldenas“ – J. Meko pirmasis filmas-dienoraštis, didžiulės apimties, trunka beveik 3 valandas ir fiksuoja XX a. 8 dešimtmečio Niujorko kultūrinį judėjimą. Trečioji juosta – „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (2012) – yra paskutinis J. Meko darbas, sudėtas iš pavienių vaizdų, likusių nuo visų jo ankstesnių filmų. Taigi, galima sakyti, tam tikras testamentas. Režisierius peržiūri visą anksčiau filmuotą medžiagą ir atrenka dar nepanaudotus kadrus, savotiškai išsaugo atminties ištraukas. Taip sukuriamas filmas-koliažas, kuriuo J. Mekas grįžta į savo praeitį, atmintį, vėl susitikdamas su draugais ir šeima.

 

Draugai