ŽVAIGŽDĖ

(Viktorija, Charkivas)

Kažkaip pagalvojom, kad neturime šeimoje gerų tradicijų. Ir pasidarėme Kalėdų žvaigždę. Tokią didelę, aukštą. Tokią aukštą, kad į mūsų butus penkiaaukščiuose reikėjo įnešti ją kaip ietį. Ir elektros lemputes į ją įsukome. Išmokome kalėdoti: juk niekas, be ukrainiečių, neturi kalėdojimo? Na gerai, bet ne tokių. Ir nuėjome kalėdoti. Per pirmuosius metus tiek užsidirbome, kad pasisiūdinome dar ir ilgus kostiumus. Net sulaukdavome užsakymų. Iš giminių, draugų ir net nepažįstamų. Užsisakydavo sau kūdikėlio gimimo sceną šventėms. O žvaigždę aš balkone palikau.

(Romana, Kyjivas)

Kai langai užklijuojami lipnia juosta, kad stiklai neišlakstytų nuo sprogimų, jie tarsi žvaigždės. Aš taip savo namuose padariau: nepermatomos juostos keturios juostelės kryžmai ant visų langų. Iš abiejų pusių, kaip parodyta instrukcijoje. Kai lauke saulė, ryte pabundi, o ant sienos – juostų šešėliai. Tai žvaigždės. Šliaužia lėtai.

Norėčiau, kad tai būtų mano vienintelis prisiminimas apie karą.

DANTYS

(Uljana, Lvivas)

Atvyko persikėlėlis iš Mykolajivo srities. Pabėgo iš nelaisvės. Okupantai jį pagrobė, kankino, išmušė dantis.

Dabar apsigyveno mokykloje.

Guli ant čiužinio, užklotas vaikiška antklode. Ilgos kojos kyšo. Tarsi moksleivis, tik dantys jau nebeišdygs.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka iš kelionės į Ukrainą 2019 metais

 

ISTORIJOS

(Vika, Mariupolis)

Juk jūs rašytojas, ar ne? Jums lengviau, nes jūs, kai rašote, nematote to, kam pasakojate. O aš, kai į mane žiūri, taip imu savęs gailėtis, kad visi žodžiai pradingsta. Arba, atvirkščiai, galvoju: gal aš taip mažai patyriau, kad juokinga, jog viešinu tas savo istorijas. Juk nežinau, ką išgyveno tas kitas žmogus. O jis galbūt lygiai taip pat galvoja. Sėdime abu tylėdami. O iš tiesų tiek išgyvenome, kad šimtui žmonių užtektų.

MAISTAS

(Oksana, Lvivas)

Priimu nakvynei iš rytų atvykusią šeimą. Palydžiu juos į virtuvę ir sakau: čia virtuvė, ant stalo esantį maistą galite imti. Ir tada jie pravirksta. Sulig pasakymu: maistą virtuvėje galite imti.

KAKAVA

(Bogdana, Kyjivas–Lvivas)

Vakar žmonių iš Kramatorsko buvo daug, labai daug. Atvykdavo traukiniai, žmonės ateidavo pavalgyti ir pasikalbėti. Mes turėjome pieniškos ryžių košės – įprastas pusryčių valgis, aš jos nemėgstu. Kava baigėsi, ir tada mes sumanėme virti kakavą. Suaugusieji iš tikrųjų taip pat mėgsta kakavą, jiems tiesiog kartais nepatogu prisipažinti. Tarp juodos arbatos ieškojau žaliosios, nes viena ponia norėjo žaliosios. Pajuokavau, kad pusę Ukrainos maitiname lenkišku tunu, nes juo tiesiog užtvindė mūsų sandėlį ir išstūmė netgi pieno miltelius. Suradome puslitrinių vandens butelių, o aš dar išrausiau iš po pašteto skardinių krūvos visą dėžę šokoladinių saldainių vaikams. Tokių žaliuose dryžuotuose popierėliuose kaip maži arbūziukai. Kasdieniai rūpesčiai, maži džiaugsmai, tunas – viskas, kaip įprasta.

O šiandien jie apšaudo Kramatorsko stotį. Ir negaliu pamiršti, kad daugiau kaip trisdešimt žmonių dabar neatsigers kavos, nepaprašys arbatos, neduos savo vaikui saldainio dryžuotame popierėlyje. Neįkalbėsiu jų paimti sumuštinį su tunu. Juk jie važiavo pas mus, juk mes jau radome jiems kavos.

Nežinau, ar yra kas užsienyje. Bet jeigu yra, tai ten tikrai turi būti skaniausia pasaulyje kakava.

KALENDORIUS

(Larisa, Kyjivas)

Seniai praėjo išeiginės ir šventės, bet kai ateidavo šeštadienis, prasidėdavo pirmadienis, kurią savaitės dieną pasitaikydavo mano gimtadienis ar kurią dieną suplanuoti svarbūs įvykiai, aš žinodavau. Net per atostogas lengvai pasakydavau šeimai: šiandien trečiadienis. Nepamenu, kuri savaitės diena buvo vasario 24-oji, ir nežinau, kuri savaitės diena yra šiandien. Tai tiršta, ėdri, savo ypatybes turinti laiko erdvė, kurią galima priskirti karo dienoms, komendanto valandoms, dienos ir nakties oro pavojams, tačiau ji nesusidėlioja į savaitės dienų kalendorių.

KANARĖLĖ

(Olia, Irpinė)

Mums bėgant iš Irpinės, vieną akimirką pasidarė labai tylu. Netoliese buvo namas, į kurį pataikė sviediniai. Visi langai iškulti, įėjimas kaži kuo užverstas. Ir štai vienam lange išgirstu kanarėlę. Visą vaikystę laikiau kanarėlę, to garso su niekuo nesupainiosiu. Turbūt nusileido į slėptuvę nuo bombų ir nebegalėjo išskristi. Jau tiek visko nutiko prieš tai ir po to, o aš vis negaliu jos pamiršti.

ARKLIUKAS

(Julija, Lvivas)

Kiekvieną kartą, kai einame gatve pro sieną su dirbtinėmis gėlėmis ir žuvusiųjų portretais, Hanusia sustoja ir paima į rankas mažą žaislinį arkliuką, pakabintą prie Kyjive sušaudytos mergaitės fotografijos.

Šiandien priėjusi prie mergaitės fotografijos Hanusia arkliuko nerado.

– A, štai jis! – nudžiugo pamačiusi žaisliuką prie keturmečio berniuko nuotraukos. Arkliuką pakėlus paaiškėjo, kad jis jau nebe pririštas, bet laisvas.

– Mama, o galima jį su savimi pasiimti?

Mintyse kaip visad pasakiau: „Negalima. Tai fotografijoje esančios mergaitės arkliukas.“ Tačiau paskutinę akimirką kažkodėl pasakiau priešingai:

– Galima. Matai, tie vaikučiai tau dovanoja arkliuką, kad tu su juo žaistum ir jį mylėtum, nes esi gyva.

BILIETAI
(Olia, Lvivas)

Manau, yra kažkoks paralelinis gyvenimas. Kur mes – tokie, kokie buvome iki karo.

Žinai, yra čia prie Kyjivo šeimos ekoparkas, jis prašo pirkti bilietus, nors dabar ten viskas sudegė. Kad išmaitintų išgyvenusius gyvūnus. Vakar nusipirkau kelis bilietus ir įsivaizdavau, kaip su draugais vaikštome po parką, iš rankų šeriame avis, fotografuojamės su stručiais. Tokie laimingi.

Tai buvo panašu į paveikslą iš tų religinių brošiūrų apie rojų žemėje. Kaip manai, mes pasinaudosime tais bilietais?

KAMBARYS

(Valerija, Sumų sritis–Varšuva)

Kalba būna tokia išmintinga. Taip, kalba.

Kad ir lenkų kalbos žodis „pokój“: jis reiškia ir „taiką“, ir „kambarį“. Geras žodis. Galvoju apie jį prieš miegą. Atidarau langą – o iš ten sklinda lietaus ošimas, mašinos šnara asfaltu. Ir prisimenu savo namus. Tenai jau nėra nei taikos, nei kambario.

KATINAS

(Olena, Buča)

Dešimtą okupacijos dieną paskelbė apie žaliąjį koridorių iš Bučos. Mes viską metėme, greitai susipakavome daiktus ir išvykome. Beveik bėgome, nes pasakė, kad autobusas nuo rotušės išvažiuos po valandos. Priešais mus ėjo moteris raudonomis kelnėmis, pažinojome ją – ji tris kartus mėgino išlipti ir tris kartus rusai ją sugrąžino. Už parankės vedėsi pagyvenusią moterį su dailiu krepšiu katei. Tikino ją:

– Suprantate, kad jis sunkus ir aš jūsų abiejų nepatempsiu? Mesiu jus abu ir gelbėsiuosi. O jeigu būsite viena, aš kažkaip sugebėsiu nutempti jus iki autobuso.

Moteris verkdama glaudė prie savęs krepšį. Jau prie išėjimo iš namų kvartalo stabtelėjo ir atsargiai pastatė krepšį ant vejos. Didelis baltas katinas išsigandęs apsidairė nežinodamas, ką daryti. Moteris užraudojo dar garsiau, o ta, raudonomis kelnėmis, truktelėjo ją į priekį. Tą dieną niekas niekur neišvyko. Mus tiesiog iki namų parvežė vaikinai iš teritorinės gynybos – tai buvo pirmosios dešimt minučių šilumoje per pastarąsias dienas. Nežinau, ar toji moteris rado savo katiną. Tikiuosi, jiedviem pasisekė.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė