Pirmą kartą Latvijos dainų ir šokių šventėje dalyvavau būdama devynerių. Vėliau, grodama orkestre ir dainuodama chore, – dar keturiose šventėse. Šis renginys tapo tokia svarbia mano gyvenimo dalimi, kad be jo nebeįsivaizduoju nei savęs, nei savo tautos. Pradėjusi domėtis lietuvių kalba ir kultūra, natūraliai pajutau norą daugiau sužinoti ir apie Lietuvos dainų šventės tradiciją.

Kai peržiūrėjau 2018 m. Dainų dienos koncerto įrašą, daug kas pasirodė netikėta. Kodėl ne visi dalyviai dėvi tautinius kostiumus? Kodėl kartu su orkestrais pasirodo šokėjos? Kodėl uždarymo koncerte nėra tautinių šokių kolektyvų ir folkloro ansamblių? Kodėl chorų programą sudaro arba nuobodoki a cappella kūriniai, arba linksmi šlageriai su akompanimentu? Ir kodėl viskas baigiasi, kai lauke dar šviesu? Klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Todėl, kai persikėliau gyventi į Lietuvą ir sužinojau, kad kitais metais vyks dar viena Dainų šventė, nusprendžiau atsakymų ieškoti dalyvaudama joje pati.

Mano kelias į Lietuvos dainų šventę prasidėjo prisijungus prie mišraus choro. Per repeticijas neišvengiamai pradėjau lyginti šventės programos kūrinius su Latvijos repertuaru, ir mano išankstinė nuomonė pasitvirtino: Lietuvoje tikrai daug daugiau mažoro ir daug mažiau a cappella. Iš pradžių dėl to šiek tiek šaipiausi, bet kuo daugiau laiko praleidau su lietuvių chorine muzika, tuo labiau sugebėjau ją priimti ir net pamilti. Atrodė logiška, kad šiltas pietinės Baltijos šalies charakteris atsispindi jų gyvybingoje, jaunatviškoje chorinėje muzikoje. Greičiausiai tai lemia ir pačios šventės tradicija, kuri Lietuvoje vis dėlto yra penkiasdešimčia metų jaunesnė nei Latvijoje ar Estijoje.

 

Dainusvente.lt nuotrauka

 

Nustebino ir skirtingi būdai, kaip kolektyvai ruošiasi šventei. Latvijoje labai svarbi dalis yra konkursas, vadinamas „chorų karais“. Jis prasideda likus metams ar dviem iki šventės: skirtinguose regionuose vyksta perklausos, kuriose atrenkami geriausi chorai. Renginio išvakarėse vyksta baigiamoji perklausa – visi atrinkti chorai susirenka drauge, kad išsiaiškintų, kuris iš jų geriausias. Lietuvoje prieššventinės perklausos vyksta tyliau, nes pagrindinis chorų konkursas rengiamas atskirai nuo Dainų šventės. Abu būdai turi privalumų ir trūkumų: Latvijoje konkursas šventei suteikia papildomos prasmės, bet kelia ir daugiau įtampos – ne veltui jam prigijo toks pavadinimas. Kartais atrodo, kad šis konkurencinis aspektas užgožia patį šventės džiaugsmą. O Lietuvoje tokios įtampos nėra, todėl šventė atrodo labiau vienijantis įvykis.

Skirtumų pastebėjau ir per šventinę savaitę. Latvijoje ši šventė – visą savaitę trunkantis renginys su atidarymo eisena ir dalyviams skirtu koncertu, daugybe repeticijų ir kulminacija, kurią sudaro generalinė repeticija, baigiamasis koncertas ir dainavimo naktis. Dalyviai ir tie, kuriems pavyksta gauti bilietus į koncertus (jie išperkami per kelias minutes), jaučiasi privilegijuoti ir tuo didžiuojasi. Be to, dalyviai tą savaitę dažnai ima atostogas, o paskutinė diena (arba diena po baigiamojo koncerto) būna oficialus laisvadienis. Lietuvoje šventinė savaitė yra trumpesnė ir kuklesnė: tik pora dienų repeticijų, ne itin gausiai lankoma generalinė repeticija ir finalinė diena su eisena ir baigiamuoju koncertu (į kurį visi norintys gali patekti nemokamai). Nėra jokios bendro dainavimo nakties – koncertas baigiasi, ir visi eina namo. Tai šiek tiek prislopina didingumo įspūdį, tačiau galbūt jis dar laukia ateityje, nes ir Latvijoje šventė tapo tokiu grandioziniu renginiu tik pamažu, o dainavimo nakties tradicija atsirado per pastaruosius dvidešimt metų pačių dalyvių iniciatyva.

Nepaisant pirminio skepticizmo, Lietuvos dainų šventė mane maloniai nustebino. Taip, šiek tiek pritrūko didesnės pagarbos lietuviškoms tradicijoms, ypač tautinių kostiumų dėvėjimo, liaudies dainų, tautinių šokių ir folkloro ansamblių akcentavimo baigiamajame koncerte, tačiau tai nesutrukdė pasimėgauti stipriu vienybės jausmu, kuris persmelkė šventę, ypač Dainų dienos koncertą. Įstrigo profesionalus, apgalvotas koncerto režisavimas, taip pat dalyvių ir žiūrovų atvirumas džiaugsmui. Juk tai ir turėtų būti šventės esmė – džiaugsmas būti kartu per dainas.

Taigi mano sociokultūrinis eksperimentas, į kurį iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai, pamažu virto šilta ir prasminga patirtimi. Nors iš pradžių ieškojau skirtumų ir juos kritikavau, pamažu perpratau kultūrinį kontekstą ir į tai, kas vyksta, ėmiau žvelgti vis atviriau. Taip, lietuvių Dainų šventė yra kitokia. Taip, ne viskas atrodo priimtina latvių požiūriu. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tai yra kitos tautos, turinčios savitą istorinį ir kultūrinį kontekstą, šventė. Ir kad svarbiausia visgi yra bendrumo ir dainos džiaugsmas, kurio Lietuvos dainų šventėje tikrai netrūksta.