Solo Ansamblis – Roboxai

Jei jums patinka Lietuvoje paplitę aktorių ansambliai bei solo projektai, tai „Solo Ansamblio“ muzika gali ir nepatikti. Nuo tada, kai prieš penkerius metus susibūrė, grupė ne tik įgijo minią naujų gerbėjų, bet turbūt ir atsikratė daugelio senųjų (nustebau, kad FB jie teturi 2,5 tūkst. like’ų, – mano akyse jie jau labai žymūs). Muzikantai nedažnai rizikuoja keisti savo muzikos kryptį. O štai Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus, Sergejus Ivanovas ir Giedrius Kiela (kuriuos esate matę „Atviro rato“ ir Jaunimo teatro spektakliuose) surizikavo ir dabar gali šampanu laistyt savo puikų debiutinį albumą.

Šaltas industrinis postpankas skamba tiek pat futuristiškai, kiek ir nostalgiškai. Jei kas ir primena „Liūdnų slibinų“ tipo aktorinę muziką, tai teksto gausa. Žodžiai apkrauna, apsunkina minimalistines, repetityvias melodijas. Sėkmingiausiomis laikyčiau tokias dainas kaip „Miestas ant kalno“, „Monotonija“ ir (hitą) „Juoda juoda juoda juoda naktis“, kurių tekstuose yra aiškūs akcentai, raktinės frazės. Ir daug oro. Pagal jas iškart norisi šokti šokti šokti šokti, o juk į šokius „Solo Ansamblis“ ir orientuojasi (roboksai tarmiškai reiškia diskoteką). Šios tamsios, smagiai melancholiškos muzikos Lietuvoje kaip tik ir trūko. Nieko nebetrokštu, gyvenu kaip katinas / Šitokiu būdu prie vienatvės pratinuos / Mano tuščios mintys atneštos vėjo / Ašaras už mane debesys lieja / Sukasi žemė ir lyja lietus / Nieks nepasikeis, kada manęs nebebus / Bet žemė sukasi ir lietūs lyja / Šita monotonija mane praryja.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=G5U1QciDPoY{/youtube}

 

Keymono – Time Capsule

Nei „Keymono“, nei ankstesnė grupės inkarnacija „Brassbastardz“ man niekad nežadino ypatingų jausmų. Galbūt dėl to, kad ilgokai juos tapatinau su fanko klasikais „Saulės kliošu“ (abiejose grupėse dainuoja Starinskaitės), galbūt dėl nuobodoko profesionalumo ir perfekcionizmo – viskas gerai, bet kažkaip neįdomu.

Po šio išblizginto įrašo mano požiūris gal ir nepasikeis, bet ignoruoti „Keymono“ nedera. Jų muzika turtinga ir gyvų, ir elektroninių instrumentų, šviesaus, skambaus vokalo. Ypač pavykusi dinamiška pirma albumo pusė („Go!“, „Hourglass“), kurioje su polėkiu jungiamas džiazas, hausas, soulas, hiphopas. Vėliau muzikantai kiek pavargsta. Nuo perteklinio optimizmo pavargsta ir klausytojas.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=hdYm_4k7Yg4{/youtube}

 

 Kabloonak – Piano Out of Tune

Apie šį „mažiuką muzikantą, gyvenantį po jūsų kilimu“ (iš prisistatymo FB), norisi rašyti pirmiausia dėl jo kuklumo. Jonas Narbutas, būdamas dabar populiariausios Lietuvos roko grupės „Garbanotas bosistas“ būgnininku, nesunkiai galėjo pasidaryti piarą – pasiųs­ti porą singlų į „LRT Opus“, parašyti pranešimą lrytui... Tačiau pasirinko partizaninę taktiką – be jokių riksmų nuo statinės tiesiog paviešino albumą internete. Tokią taktiką išbandę pasaulio muzikos gigantai (Beyoncé, Miley Cyrus, Rihanna, Kendrickas Lamaras) už tai gaudavo papildomų karmos taškų. Jų neabejotinai gauna ir „Kabloonak“ (inuitų kalba – baltasis žmogus). Geras dalykas šiais laikais vienaip ar kitaip vis tiek pasieks visus, jo nusipelniusius (soundcloud.com/kabloonak/sets/piano-out-of-tune).

Albume jaučiama ta laisvė, kuri būdinga visiškai nuo nieko nepriklausomiems vieno žmogaus projektams –­ prie nieko nereikia derintis, viską darai pats. Įrašas labai vientisos nuotaikos – gaivus, ramus, primenantis švedų melancholiką José Gonzalezą. Jis neabejotinai bus populiarus „Opuso“ eteryje. Labai sveikas albumas, kurio klausant greičiau ateis pavasaris.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=Tq9huScjRf0{/youtube}

 

Kendrick Lamar – untitled unmastered.

Kai jau kritikai užsikabina už kokio talento, tai keletą metų šlovina išsijuosę. Būtent šiuos „keletą metų“ išgyvena 28-erių JAV reperis Kendrickas Lamaras, vadinamas repo nuodėmių atpirkėju. Simboliška, kad jis garsina tą patį Komptono miestą Kalifornijoje, iš kurio prieš 30 metų atėjo gangsta repo banga, popkultūron atnešusi odes ginklams, smurtui ir mizoginijai (gangsta žanro pradininkės grupės N.W.A. istorija pasakojama pernykščiame vaidybiniame filme „Straight Outta Compton“).

Kendrickas – visai ne gangsteris. Jis pirmūnas, bet perdėtu padorumu irgi neapkaltinsi. Savo dalies / štai ko norėjo baltasis žmogus iš mano rimų / Pranešė, kad parduos mane tik už 10.99 $. Jo albumas „To Pimp a Butterfly“ laikomas bene geriausiu pernai metų įrašu, nominuotas 11-ai „Grammy“ – vienu mažiau nei Michaelo Jacksono 1984 m. rekordas (nors man artimesnis jo ankstesnis grubesnis įrašas „good kid, m.A.A.d city“). Atlikę demo įrašai sudaro naująjį, ketvirtąjį, albumą – išleistą be reklamos ir be pavadinimo (kūriniai pavadinti tiesiog įrašymo datomis). Po platininio šedevro Kendrickas leido sau neišbaigtą, amorfišką, darbinį albumo variantą, kuris vis tiek yra geresnis už didžiąją dalį repo albumų. Muziką jis kuria su tokia pat laisve ir sveiku požiūriu, kaip ir viešąjį įvaizdį. Joje kunkuliuoja visa Amerikos juodaodžių muzikos istorija, džiazas, fankas, socialinė kritika, fleita, pianinas, saksofonas... Tempdamas hiphopą į ateitį, Kendrickas sugeba ne tik neišduoti savo šaknų, bet ir patikti milijonams.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=b6IAQUsmbfM{/youtube}

 

Hellhookah – Endless Serpents

Metalas centrifugoje dar nesisuko. Bet negaliu nepareklamuoti šio puikaus albumo (www.youtube.com/watch?v=CRXIlMwO118). Sunki muzika čia taip kabina, lyg į ją būtų primaišyta paslaptingų popmuzikos emulsiklių (ir nieko čia gėdingo – Kurtas Cobainas „Nirvanos“ skambesį kūrė jungdamas „Black Sabbath“ su bitlais). Dar puikiau, kad tai debiutinis vilniečių, o ne kokių amerikonų (nors leidyba rūpinasi nepriklausoma JAV firma „NoSlip Records“) darbas. O puikiausia, kad „Hellhookah“ sudaro vos du žmonės, o būgnus daužo mergina.

Doomas su savo prilėtintu ritmu ir maksimaliai prižeminta tonacija yra ma­no mėgstamiausia metalo rūšis. Šį žemų dažnių monolitą į priekį stumia ne tik pagavios gitaros partijos, bet ir laisvas, lengvas vokalas. Apsieinama be teatrališkumo, per didelio rimtumo, užtat rezultatas labiau primena bliuzroką nei komišką galvų kratymą. Į „Bliuzo naktis“ jų gal ir nepakvies (ir dėkuidie), bet labai tikiuosi patrypti su kerzais per „Hellhookah“ koncertą „Velnio akmenyje“.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=RCJWryZ3nzY{/youtube}

 

Jesu/Sun Kil Moon

O štai šis projektas vargu ar pritaps prie konservatyvių metalistų ausų. Greičiau jį, kaip ir visa kita, absorbuos visa­ėdžiai eksperimentinio indie klausytojai. 49-erių amerikietis Markas Kozelekas, prisidėjęs prie Sorrentino „Jaunystės“, serialų „Sons of Anarchy“, „Californication“ garso takelių, su įvairiais projektais jau yra išleidęs 20 albumų, bet įspūdingiausiai jam sekasi prisidengus „Sun Kil Moon“ pavadinimu. 2014-ųjų albumas „Benji“ buvo vieningai pašlovintas kritikų.

Naujajame įraše Kozelekas ir toliau varo depresyvų sąmonės srautą, atkrapštydamas naujus intymumo sluoksnius. 80 minučių jis pasakoja apie susitikimą su Nicku Cave’u ir gedi su vaikų netekusiais tėvais, cituoja savo dienoraštį (su datomis) ir gerbėjų laiškus: Man labai patinka tavo naujas įrašas / ir tai, kad kiekvienas tavo albumas vis asmeniškesnis. / Manau, jis skirtas tikriems gerbėjams, kurie tavęs klauso 20 metų, / o ne tiems hipsteriams, kuriems tu patinki tik dėl „Benji“. Liedamas savo egocentrišką širdį Kozelekas nesirūpina nei rimais, nei priedainiais. Visa tai suveikia dėl to, kad vietoj minimalistinio folkroko šįkart jis nukrypsta į tikrą postmetalą, įrašytą su britais „Jesu“ – šiuolaikiniais žymios eksperimentinio metalo grupės „Godflesh“ likučiais. Sunkios, gergždžiančios gitaros tampa kaip tik reikiama atsvara sudėtingai Kozeleko asmenybei.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=IwMNoNiOpzY{/youtube}

Visi albumai, išskyrus „Kabloonak“ ir „Hellhookah“, prieinami „Spotify“. Pirkdami įrašus remiate Lietuvos muzikos kultūrą.