Ingeborg Bachmann (1926–1973) – viena svarbiausių XX a. vokiečiakalbių rašytojų, reikšmingas pokario literatūros ir intelektualios minties balsas. Filosofijos studijas baigė apsigynusi disertaciją apie Martiną Heideggerį. Pripažinimą jai pelnė poezijos rinkinys „Atidėtas laikas“ (1953), radijo pjesės, apsakymai, romanas „Malina“ (1971, liet. 2000) ir kiti kūriniai. Pagrindinės I. Bachmann kūrybos temos: karo smurto pasekmės, kolektyvinė sąžinė, žmogaus vieta pasaulyje, moters būties patirtys, meilės ir destrukcijos sąveika. 

Po autorės mirties didelė asmeninio archyvo dalis nebuvo viešinama. Tik 2012 m. tyrėjams suteikta prieiga prie dienoraščių, dokumentų ir laiškų. Daug dėmesio sulaukė išleistas I. Bachmann susirašinėjimas su Pauliu Celanu ir Maxu Frischu. 

Eilėraštis „Už sienos“ sukurtas apie 1948–1953 m., publikuotas tik po mirties. „Šaukimas Didžiojo Lokio“ suteikė pavadinimą antrajam jos poezijos rinkiniui (1956). Jubiliejaus proga – švieži vertėjų žvilgsniai į rašytojos kūrybą.

Jurgita Mikutytė

 

 Ingeborg Bachmann. „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

 

Už sienos

 

Aš sniegas, kybau ant šakų 

virš pavasarinio slėnio, 

esu šalta versmė, blaškausi vėjyje, 

drėgme užpuolu žiedlapius –

aš lašas,

nuo kurio jie ima pūti 

tarsi liūne.

Aš – nuolatinės-mintys-apie-mirtį.

 

Skrendu – nes ramiai eit nemoku – 

kiaurai visų padangių tvirtus statinius, 

kolonas griaunu, prakertu mūrus.

Kitus įspėju – nes naktį negaliu užmigti –  

tolimu jūros ošimu. 

Žengiu į krioklių žiotis

ir nuo kalnų paleidžiu trankią akmenų laviną. 

 

Aš – vaikas didžios pasaulio baimės,

kuri pakibo virš taikos ir džiaugsmo 

kaip varpo dūžiai virš dienos rutinos, 

kaip dalgis virš derlingos dirvos.

 

Aš – nuolatinės-mintys-apie-mirtį.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė

 

 

Šaukimas Didžiojo Lokio

 

Didysis Loky*, nusileisk gauruota naktie,

debesiakaili žvėrie senomis akimis,

žvaigždžių akimis,

per tankmę žėrėdamos braunas

tavo letenos su nagais,

žvaigždžių nagais,

budriai mes sergime kaimenes,

nors tavęs užkerėti, nepasitikim

pavargusiais tavo šonais ir aštriais

prašieptais dantimis,

senasis Loky.

 

Kankorėžis: jūsų pasaulis. 

Jūs: jo žvynai.

Aš stumdau, ritinu jį 

nuo eglių pradžioj 

ligi eglių pabaigoje, 

šnopuodamas uostau, ragauju nasruos

ir letenom gniaužau.

 

Bijositės ar nesibijosit!

Meskite auką dėžutėn ir tarkite

neregiui gerą žodį,

kad prilaiko lokį už saito.

Ir gerai pagardinkit ėriukus.

 

Gali būti, kad šitas lokys

ištrūks, nebegrasins,

tik vaikysis visų kankorėžių, nukritusių

nuo eglių, didžiulių, sparnuotų,

iš rojaus nupuolusių.

 

* Didysis Lokys – vokiškai taip vadinami Didieji Grįžulo Ratai. 

 

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas