Rugpjūtis

Pusryčių kvapas, vandens valymo įrenginių kvapas, klijų
fabriko aromatų paletė, užakusi Filomena, drėgnos jos pažastų viksvos,
kurios, regis, kutena šnerves, kai pirmąkart miegu balkone
po mirštančiais perseidais, močiutės urnos kvapas, lakuotas
sodo stalelis, jo švarus, gelsvas alaus kvapas, kvepėjimas pašto ženklų
ir naujų modeliukų, jų metalo kvapas, skonis, kai prasikertu lūpą
per futbolą, saldžiarūgščiai kraujo kvapsniai vėliau, man operuoja
polipus, iš gerklų gelmės traukia mažas, susigūžusias moliuskų geldeles,
kvapas asfalto ir mergaitės, su kuria ant jo gulime, aš lengvai
meluoju, lengviau, negu gali atrodyt: visi perseidai yra dangaus
laukyme skriejantys senieji pasauliai, užgesę, nematomi, rugpjūčio
kvapas – – – visa kvailiukė vaikystė yra vasaros finišas,
tu nematai, kaip paprastai iškeliauja žvaigždės, kaip jos šokinėja,
sidabriškos varlės kitoj upės pusėj. Aš noriu tau apsakyti tą kvapą,
bet tu manimi jau nebetiki.

 

Užutrakio dvaras

Automobilio šviesos išskobia baltus reginius
iš mėsingos lapkričio nakties.
Grindiniu keliauja berniukas,
jo kūną žirgyne nukabino praėjusiame amžiuje.
Muzika, prie laukinių, sudužusių skulptūrų
pozuojančios nuotakos.

Mes atvažiavome čia išgerti kavos,
kurios nusipirkome degalinėj.
Tu nerūpestingai plėšai tamsą, lyg rinktum
pūkus nuo drabužio.

Po kelerių metų pasikeis ir tai: kažkur gims
dar vienas Europos mūšis, draugai tuoksis, po traumų
atsigavęs laikas paskelbs sau startą eilinėje olimpiadoje.
Aš apsigyvensiu vienatvės rezidencijoj.

Tą lapkričio naktį berniukas prisiartino,
rodė senos virvės gabalą. Tačiau tarp mūsų
net ir jis buvo nutrūkęs.

2016 08–2017 03

 

* * *
ji neateina slepiasi
giliai rūbų klostėse

įsidilginimas įpjova
sūri rytinė karštinė

pratrūkusi džiazo ankštis
viršum dūkstančių žmonių

visa ši ramybė sprogstančiame
vilniaus skilvelyje

sirvydui besiverčiant
ant kito šono

 

* * *
žodynas buvo tavo namai
šilto popieriaus kristalas
kuriame nuolat sninga

tu lėtai nusirengei laukei
atvertei visą save

bet ką galėjo perskaityti
saldžių durnaropių
apsirijęs berniukas?

jisai skiemenavo

kol patys mieliausi žodžiai
burnoje virto tirpstančiais
skustuvais

 

Eno

stebėjau tave, sudėtingą
kinetinę skulptūrą,
peršviečiamą ryškaus vėjo,
kedenamą šviesos dvelksmo

tingus judėjimas, sniegynų
atsisveikinimas prieš
katastrofišką tirpsmą

juodoji nykštukė žūties
kumštyje

akmens virpesys tvankią
vidurvasario pavakarę,
šalta, sustingusi svirtis

svirtis kažkur giliai,
dar šiek tiek – ir pasieksiu,
pasieksiu, kartojau

kai išėjai iš vonios
ir paprašei sauso
rankšluosčio

 

* * *
sekmadieniais tu girta
beždžionėlė rašanti šekspyrą

garsiai daužai per nervų klavišus
kol prineši pilną butą tragedijų

sekmadieniais aš pagiriotas
tavo skaitytojas

amerikietiškas
psichopatas su kirvuku

kokteilio ledui

 

Šerkšno bliuzas 2012-aisiais

Plonas juokas spalvotuose plaučiuose.

Horoskopai nieko nežadėjo,
bet ir neliūdino, mėlynas Koltreino traukinukas
aplinkui barstė bespalvį konfeti.

Rūkiau prie vasaros lango, prisiminęs
kažkurias Kūčias. Kraujo eketėse
ne uodegos įšalusios – balsvi mergaičių plaukai:

įprastos TV žinios, prieš pat šventinę vakarienę.
Nebesulaukiau tavęs, sėdau.
Ledo poligrafas savo adata darbavosi kitapus,

kad ryte rasčiau dar dailesnį melą.