Publikacijai atrinkome 6 graikų poetų, mūsų manymu, gerai atstovaujančių savo kartai, eilėraščius. Stamatis Polenakis – lyriškas poetas, taip pat rašantis prozą ir pjeses. Jis tęsia melancholišką poeto Taso Livadičio liniją ir dažnai komentuoja istorinius įvykius. Dimitrio Petru (Dimitris Petrou) balsas, nors ir vėlokai pasigirdęs literatūros lauke, suskambo brandžiai, savo pasaulį su provincijos vaizdais jis stato iš paprastų medžiagų. Modernistinėse Janio Stigo (Giannis Stinkas) eilėse dera siurrealistinis elementas ir kasdieniški žodžiai, o per anksti išėjęs Dimitris Elefterakis (Dimitris Eleftherakis) gręžiasi į užmirštas antikines formas ir filologinius dalykus, jungdamas juos su šiandieninių pavojų atgarsiu. Vaja Kalfa (Vagia Kalfa) atstovauja genderinei poezijai, atskleidžiančiai kasdienybės žiaurumą, o Anna Griva žvelgia į daiktus ir reiškinius tamsiu ir dažnai sąmoningai vaikišku žvilgsniu.

Dimitris Angelis

 

Atkartojant kritikės Titikos Dimitrulios mintį, šioje publikacijoje taikiai susitinka vienos kartos savitų balsų graikų autoriai. Įvaizdžiais – nuo liūdnos mažo miestelio šventės iki draudimų atmosfera sukaustytų vaikystės namų, nuo skurdžios vonios iki bežadžių, tamsių užmaršties vandenų – fizinėse ir metafizinėse erdvėse plėtojama asmeninė mitologija dažniausiai pasiduoda refleksijai ir be išsamesnio graikiško konteksto. Vietose, kuriose tokia atrama pasirodė svarbi, įdėjau išnašas – viliuosi, jos skaitytojui suteiks aiškumo ar paskatins labiau pasidomėti minimais istoriniais įvykiais, kultūros simboliais.

Vertėja Rūta Burbaitė

 

Donatos Buivydės koliažas, 2021.

 

 

× Stamatis Polenakis (g. 1970)

 

Odisėjo kaulų ekshumacija

Laistrigonų tu nebijok

ir kiklopų, –

taip kalbą, pamenu, pradėjo

senas to mažo miestelio meras,

paskiau šiltai padėkojo

sklypo savininkams – privačiai įmonei,

suteikusiai leidimą

imtis kasimo darbų,

paskiau savivaldybės ansamblis

užgrojo senas, pamirštas melodijas,

jam plojo susirinkusi minia;

paskiau pamačiau, kaip fotografuoja,

apžiūri ir deda

į dėžutę senus kaulus;

paskiau, man rodos, pradėjo lyti,

paskiau – vienas dievas težino, kas dar nutiko

tą blausų sekmadienio rytą,

tą dieną, kai, įsitvėręs savo motinos

rankos, amžiams

atsisveikinau su vaikyste.

Daug metų prabėgo.

Visos karčios pranašystės išsipildė.

Šiandien rašau šį eilėraštį

šventam savo motinos Penelopės atminimui.

Ji buvo sušaudyta Gudi kartu su

varguole skalbėja Mere Leontiadu^*

nuožmų tūkstantis devyni šimtai

keturiasdešimt devintųjų balandį.

 

* Graikijos pilietinio karo pabaigoje pasmerkta myriop už tai, kad atsisakė išduoti jos šulinyje ginklą slėpusį vaiką.

 

 

Visi esame nekaltieji

Šiandien tiek iškentėjome, kad kitaip ir būti negali –

rytoj būsim išteisinti; amžinybės teisme

mus visus paskelbs nekaltaisiais.

Vieną dieną tėvas sugrįš

– atmink mano žodžius, –

jo balsas nuskambės nuo gynybinių

bokštų sienų. Tada, skaitydamas

senus mano popierius, jis ašaros ir į kiekvieną

mano laišką atsakys

iš kito kranto atsiųsdamas dumsių rožių.

 

 

× Dimitris Petrou (g. 1970)

 

Panteonas

O kai laikas išseko, mes

pasilikome pažiūrėti.

 

Laukėme pasaulio pabaigos.

Ar bent jau – kad atsivertų dangūs.

 

Nieko neįvyko.

 

Galiausiai mums pabodo, ir kažin kas įsakė – eime.

Nė neatsisveikinau. Nė neatsisveikinai.

 

Beje,

laikas yra mašina be padangų,

 

ištarei.

 

 

Šeimos sueiga

Turiu tėvą kūdikį,

Kas vakarą jam šildau pieną,

Šaukštu vogčia įlašindamas savo gyvenimo.

Tėvas mane nugurkia,

Tada šaukia mane per sapnus,

Kviečia mane savo vardu,

Painioja mudviejų veidus –

Savąjį ir maniškį,

Visą vakarą jo kojos dreba,

Aš su tėvu nespėju –

Staiga jis liuokteli per langą,

Jo drebuliu persiima visas miestas,

Tėvas nepalieka manęs ramybėje,

Ryte sėdi man ant kelių ir pasakoja

Istorijas iš mano vaikystės,

Pastebiu, kad susukti jo kojų pirštai

be perstojo juda.

Atveriu duris

ir atrandu šeimos fotografiją –

Tėvo joje nėra.

 

× Giannis Stigkas (g. 1977)

 

Įsimylėjęs, taigi – skrendantis

Skrendu bruoždamas kalnų viršūnes,

skardžius, artumu pavirtusius,

senas klaidas, kurios perštėjo,

o mano miegas

nebepažįsta nė vienos kregždės.

Nubundu apsunkęs ir atstumtas,

vėjai iš manęs šaiposi;

iš kur visi šešiolika pažįsta tavo kūną?

Tu ne Helenė^*, tu

daug nedalomų helenių,

nežinai, ką tai reiškia:

man reikėjo

neįtikėtinos sėkmės,

penkiasdešimties ir dar daugiau akių,

rankų, nepaliovusių būdrauti,

man reikėjo būti atitarnavusiam

karšto oro balione,

pasiūtame iš – kas žino kiek? –

tuščių marškinių.

 

* Aliuzija į gražiosios Helenės, dėl kurios kilo Trojos karas, mitą, savaip interpretuotą tiek Antikos (Homeras, Euripidas), tiek modernių graikų autorių kūryboje (Jorgas Seferis ir kt.).

 

 

60 vatų

Ir vos tik ištariau „jau viskas, judam į priekį, čia baigta“, man

virš galvos užsižiebė lemputė, kokios

sušvinta viršum galvų herojams komiksuose. Suėmiau ją audiniu, kad

nenusideginčiau pirštų. Už stiklo ratus suko

mažytis lėktuvėlis. „Ei, ei“, – šaukiau, bet jis manęs negirdėjo.

Toliau suko ratus vis greičiau ir greičiau, vis arčiau ir arčiau

varžos ribų.

 

„Tipiškas Steriadis“^*, – pagalvojau.

 

Įsukau lemputę vonioje, nes per visus tuos ilgus

rašymus siusiodavom ir prausdavomės tamsoje.

 

* Vasilis Steriadis (1947–2003) – graikų poetas ir literatūros kritikas.

 

 

× Dimitris Eleftherakis (1978–2020)

 

Palaiminimas

Vieni išeina nuslydę nuo laivo denio,

kiti – į lubas įrėmę akis, vienui vieni beauštant,

kiti – miegodami, o dar kiti – su kulka krūtinėje.

 

Visi žino, kur iškeliauja, bet nežino, kodėl

neišėjo anksčiau ar nepasiliko dar valandėlei

batu pasklaidyti sudžiūvusių lapų

ar negrabiai pabraižyti žemėlapių

pageltusiam sąsiuviny. O ką jie pasiima su savimi?

 

Žinoma, šį kūną, į kurį niekas nenori žiūrėti,

ir visa, kas jam priklauso: senus atodūsius, viltis,

yrančių audinių pavyzdžius, dantis ir odą.

 

Tie, kurie liko, mintyse rašo savą scenarijų,

su liūdesio bangomis ir ilgu atsisveikinimu,

gal dar pusiau nutapyta drobe, kurią užbaigs

kažkas kitas, ràsi prisėsiantis prie to paties lango.

 

Visgi kiekvienas palieka vienas: apšviestoje pagodoje

arba liepsnų siaučiamoje lovoje,

galiausiai virstančioj valtimi bežadžiuose, tamsiuose vandenyse.

 

Tegul ši vienatvė trumpai teužtrunka.

 

 

Mėnulio akmuo

Nėra jokių liudijimų apie pabaigą. Apie pačią paskiausiąją mintį.

Apie ją nepasakoja niekas. Žinome, kas nutiko prieš tai

ir kur iškeliaujam po to. Kad augame sykiu su vaikais,

kad kraujo nemaitinama mūsų oda numiršta, kad gyvensime

kitų užmarštyje. O koks bus paskutinis vaizdas –

niekas nežino, kokie žodžiai bus supinti perteikti minčiai

galvoje sproginėjant kraujagyslėms.

Tai sutartis, sudaryta tarp dangaus ir kūno:

vienam mirksniui mūsų mintis pavirsta

įrašu mėnulio akmens šerdyje,

ir autorių teisės pereina visatai.

 

 

× Vagia Kalfa (g. 1984)

 

tas įsiūtis buvo mano

tas įsiūtis buvo mano,

bet mama saugojo jį aukščiausioj lentynoj,

tvirtino pagal vadovėlį

„čia ne tau“,

krutindama visus savo pirštus

– ir dar tuos, kuriuos perėmė iš tėvo, –

 

aš ropšdavausi, ant ko tik galėjau,

ant stalo, ant lentynų,

jai ant sprando – mama mane vis nusipurtydavo,

„čia tavo broliui“, šitaip ji sakė

ir kimšo man medų

 

 

Aspergeris

Lediniai.

Nejaučiame nieko.

Jei nori mane paliesti,

Pirmiausia paaiškink,

Žingsnis po žingsnio išdėstyk:

Kaip manęs sieksi?

Kiek laiko laikysi?

Kaip stipriai?

Kodėl taip elgiesi?

 

Baisiai nepatikli

Aš žengiu meilėn

 

 

× Anna Griva (g. 1985)

 

Pirmasis prisiminimas

Priešais mane

keliai

kloja spalvas,

ir skubinasi džiaugsmas,

nešinas kriauklytėmis,

varpeliais

ir vėjo malūnais.

 

Bet aš klausausi,

nepaliaudama

klausausi,

kaip už manęs

šuoliuoja

naktis,

nematomas žvėris.

 

 

Antigonė

Raudonais kaspinais

rišdavomės plaukus,

baltus paleisdavome pavėjui,

o auksaspalvius atnašaudavom dievams.

 

Kartą vienas vaikas paklausė,

ar bijau numirti,

ir kaspinu suveržė man kaklą.

 

Jam tai tebuvo žaidimas –

iš kurgi galėjo žinoti, kad man teko matyti ją kabančią

namuose ant sijos.

Buvau mažytė,

jie man užspaudė akis,

jie man užspaudė burną,

 

girdėjau tik,

kaip kūnas

sunkiai dunkstelėjo

žemėn.

 

Iš graikų kalbos vertė Rūta Burbaitė

 

Daugiau graikų poezijos ČIA