Vasylis Stusas (1938–1985) gimė Rachnivkoje (Vinycios sr., Ukraina). Poetas, vertėjas, prozininkas, literatūrologas, disidentas. Baigė studijas Stalino (dabar – Doneckas) pedagoginio instituto Istorijos ir literatūros fakultete. Dirbo mokytoju, redagavo laikraščio „Socialistinis Donbasas“ literatūros skyrių. 1965 m. buvo vienas iš pirmojo Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo politinio protesto organizatorių – kartu su keliais bendražygiais per Sergejaus Paradžanovo filmo „Mirusių protėvių šešėliai“ premjerą viešai pasmerkė masines ukrainiečių inteligentijos represijas. Pašalintas iš aspirantūros, dirbo istorijos archyve, vėliau – šachtoje, geležinkelyje, katilinėje, inžinieriumi konstruktorių biure. Atviruose laiškuose sovietinės Ukrainos valdžios institucijoms kritikavo sovietinę sistemą ir žmogaus teisių pažeidimus. 1972 m. suimtas, kalėjo Mordovijoje ir Magadane. 1979 m. sugrįžęs į Ukrainą tapo Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupės nariu. 1980 m. vėl suimtas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir nuteistas 10 metų kalėti. 1985 m. įtartinomis aplinkybėmis mirė lageryje.

Parengė poezijos rinkinius: „Verpetas“ („Круговерть“, 1965, leidyklos atmestas), „Žiemos medžiai“ („Зимові дерева“, 1970, leidyklos atmestas, išleistas pogrindinės savilaidos būdu), „Linksmosios kapinės“ („Веселий цвинтар“, 1971, perduotas į užsienį, išleistas Briuselyje), „Kūrybos metas“ („Час творчості“, 1972, perduotas iš kalėjimo), „Palimpsestai“ („Палімпсести“, 1977, išliko keli skirtingi variantai, perduotas iš kalėjimo). Dalį V. Stuso rankraščių iš kalėjimo išnešė lietuvių disidento Balio Gajausko žmona Irena. Vertė į ukrainiečių kalbą Johanno Wolfagango Goethe’s, Rainerio Marios Rilke’s, Bertoldo Brechto, Paulio Celano, Hanso Magnuso Enzensbergerio, Rudyardo Kiplingo, Giuseppe’s Ungaretti, Frederico Garcíos Lorcos, Stéphane’o Mallarmé poeziją.

 

 

StusCentre nuotrauka

 

/ / /

Vargšė širdis!

Daužosi it patrakus

paskutinėj tarpstotėj

tarp Jasynuvatos ir Donecko!

Kaip dusliai ji skaičiuoja sandūras!

O kai pamatysi tramvajų,

tą tuščiagalvį vaikėzą,

įsibėgėjusį 

tarp „Peredačios“ ir „Glavsnabo“

(prisimeni balą patiltėj,

kur vandeny – gelsva žaluma,

kitados ten matei

girtuoklį prie pylimo,

smagų girtuoklį,

jis miegojo tvirtai apglėbęs rezginę

su puslitriu, duonos kepalu ir silke),

tau pasirodys,

lyg niekur nebuvai iš čia išvažiavęs.

Čia tavieji dvidešimt metų,

čia aušra, 

pirmieji prarasti dantys,

kartėlis,

pirmi pabėgimai...

Prisimeni riestes su aguonomis?

Ir barščius su balandomis?

Motinos kukurūzų lauką,

pupas ir bulves?

Kultūrinius žygius pasirinkti varpų,

kaip slapstėtės nuo tikrintojų?

Ropščiamės į terikoną

su kibirais ir maišais.

„Kaipgi ji laistė?“ – 

kvatojam šliuoždami ant maišų žemyn.

O, prisiminimai pajuodusiom marmūzėm!

Su kaučiukiniu futbolu

ir vienatve tarp čiobrelių 

dinamito lauke!

 

Oi, kaip išsipuošė pažįstami šlaitai,

ruošdamiesi su tavim pasimatyti:

jau pastebėjo tave,

stebi, neprisipažįsta.

 

Jauti, kaip tau sopa krūtinėj

aštuoniolikmetis Vasylis?

Kaip jam čia erdvu,

pamirštame take.

Kaip jam nejauku

prieš trisdešimtmetį,

kai tasai trisdešimtmetis

ilgesingai žvelgia į jį!

Žiūrėk atidžiai,

įsiklausyk

į suakmenėjusį džiaugsmą,

į pabertą liūdesį,

išraustą ekskavatoriais,

atkurki savojo nerimo

taką Putilovo šachtos link:

apkartusias mylimosios lūpas,

tą pradžiūvusį taką,

užrūstintą meilę...

„Žingsniai įkypai driekės šalin nuo takelio.

Ji prakeikė. Apsiraudojo. Nuėjo.

Nubrido į mišką – ir suklupo bemat,

apglėbus kamieną.

– Negailėk manęs, oi, negailėk!

– Ne iš gailesčio, už gerumą – bučiuoju.

(Tarsi žiaunomis, godžiai gaudau 

rankomis orą.)

Žodis įstrigo gerklėj tarsi grumstas.

Negurkštelėsi žalių spyglių.

Neatsigersi. Neįsidursi:

susiplakė širdyje. 

Kartus eglišakių kvapas krūtinėj.

Taip turbūt ir arsenas – per lūpas.

Kamienas gręžėsi lyg sraigtas 

įšalusion bedugnėn.

Ar pameni – nuvirto? Prisimeni?

Šmėstelėjo mėnesienoj mano alkūnės.

Sakei – pakopos lyg pragarmė.

Galva maniškė, galva...

Siautė lomose vėjai.

Tvoskė. Užbėrė akis.

Lyg malūnas grabaliojau rankomis orą.

Ėmė drumstis.“

 

O tai, kas buvo tavim,

už juodos lomos nuslinko,

o tai, kas buvo tavim,

šliuožia bedugnėn.

 

Peršok per prarają,

kol dar nesenas,

ir nukrisi savo vaikystėn,

tiesiai kniūbsčias – kvepia žolė.

Nukrisk į savo vaikystę,

nukrisk į save, išpuolusį.

Kur tu, lemtie mano tyra?

Antracitu suliepsnojo, antracitu suliepsnojo

pasilikę vandens telkiniai.

 

Viskas čia išaugo ir pasikeitė:

ir ištinkuota šventėms stotis,

ir nešikas mėlyna prijuoste

(kaip žiba medalionas ant jo krūtinės!),

ir naujas KGB pastatas,

ir pažįstama bufetininkė,

pas kurią rasi doneckiškio alaus,

ir laukimo nugyventas 

priestočio peronas,

ir geležinkelininkų pirtis,

ir amžiais perklojamas autostrados asfaltas,

ir visad sausakimšas autobusas iš gyvenvietės,

ir geologų bokšteliai,

šitie vis rausia ir rausia, ieškodami lobių,

ir šachtininkų valgykla,

ir barakai, namukai,

ir pažliugusi gatvė...

O tu skaičiuoji žingsnius

užsimerkęs:

pirma troba,

antra,

trečia...

Žiū – mama stovi šalia krano, 

žemai pasirišusi skarą,

su megztiniu smulkiomis gėlytėmis,

juodu sijonu,

visa patamsėjusi

nuo dūmų, vyšninės saulės ir išsiskyrimo,

liūdnai šypsosi įšilusiomis akimis.

Bet traukinys

ką tik sulėtėjo,

traukinys švelniai nusėda ant stabdžių.

Ir stoties bokšto smailė,

užgniaužė – neprakvėpuoji.

 

 

Spalvotas paveikslėlis

 

Negras dėvi raudonai.

Geltona suknia 

su juodu dirželiu – 

mergina baltaplaukė.

Perėjo per Chreščatyką,

užlipo ant Volodymyro kalniuko.

Žydravo Dniepras – paskutine dienos liepsna,

žydravo akys,

vakarėjo, šviesėjo negras.

Tyliai kliuksi citrininė vilnis,

o pakrantėj – 

raudonai dėvintis negras,

šalimais mergina,

geltona suknia juodu dirželiu,

ir dangus, sugautas į nuščiuvusį Dnieprą,

o mergina – 

į gauruotą glėbį nakties.

 

 

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys