Ištraukos iš rašomos knygos

Klaros motina buvo graži moteris, gal tik labai nusidirbusi. Vaikai jai gimdavo lengvai ir greitai, mylėjo ji lygiai taip pat ūmiai, kaip ir nekentė, ryte galėjo dusinti glėbyje ir čiūčiuoti, o vakare skaudžiai išbarti, buvo graži, žvitrios mėlynos akys kartais sustingdavo ir patamsėdavo, tada ji būdavo ypač daili, baugiai, nematei tada nei išsiduobusių treninginių kelnių, nei amžinosios geltonos striukelės su ereliu, – akys viską nustelbdavo, didelės, giliavyzdės, į tokias įkristum, ir krisdavo jie visi paeiliui į tas akis kaip į smegduobes, tokį motinos žvilgsnį įjungdavo gražūs daiktai.

Gražūs daiktai atkeliaudavo į namus kartu su gražiais vyrais, vyrai galų gale išeidavo, o grožis likdavo, vyrai sprukdavo, vos išsikapanoję iš to grožio, o gražūs vaikai ir gražūs daiktai ėmė spausti po mūsų penkių nusivariusią mamą, tad mama ėmė lakstyti iš namų. Išvažiuodavo anksti ryte, pradžioje motociklu, vėliau iš kažkur parsistūmė nebenaują mašiną. Grįždavo vakare, dažniau – kitos ar dar kitos dienos vakare.

Kita ir dar kita diena Klarai visai neužsitęsdavo. Jei yra duonos – užsitepi spirgų ir pavalgai, virtuvės kampe visad stovėjo kibiras, priraugtas burokėlių, o blynų iškepti mokėjo bet kuris brolis, – vis tiek kuris jų besibastydamas užsukdavo į namus ko paryti.

Grįžusi motina tempdavo salonan maišus, traukdavo juos pro žigulių dureles, paaugusiai Klarai jau buvo leidžiama tuos parsivežtus daiktus išdėlioti, kaip jai gražiau, o vėliau ir pardavinėti į namus po dvi tris užsukančioms moterims. Vyrų čia nebebūdavo. Niekad. Klara nepamena, kada tai nutiko, bet nutiko, ir tiek, –­ moterų, kieme garsiai tauškiančių, o salone kažko nutylančių, kiek tik nori ir nenori, eina šniūrais, jei prekė gera, varinės džiazvos ir juodi pūkučiai blakstienoms ilginti, minkšti rankšluosčiai ir krabų lazdelės, elektrinės spalvos šalikai ir skaudžiai rožiniai marškinėliai, visų stebuklų ir neišvardinsi.

Savo verslą motina pradėjo Latvijos ir Lenkijos pasieniuose, siekdavo Baltarusiją, Klara jau ruošėsi savo šimtadieniui, kai motina atrado Turkiją, o Turkijoje į jos akis įkrito švedas. Įkrito gražiai, motinai jau buvo pakyrėję lakstymai šen ten, gražūs daiktai jau buvo pasiekiami bet kam, tad ji skubiai ištekėjo už Vikinglaino darbininko ir prisikrovusi kelis krepšius grožybių, kuriomis pagaliau pati pasipuoš, išvažiavo į salą, pakibusią tarp Suomijos ir Švedijos, toli toli.

Senstelėjusi? Žieduoti pirštai, raudonas kuodas – nepasiusit ir be manęs, – pasakė motina, ir išvažiavo, išskrido, išplaukė.

Visos pasakos apie Klaros našlaitystę tad tėra pasakos – štai, yra ir motina, ir tėvas būti turėtų, – tas tai seniai nebegyvas, tiek motina dar pasakė, nepasakė, kad jis užduso užpiltas grūdais, ne, Klara pati tai išsišniukštinėjo, motina nesakė, kad Klaros tėvas buvo užaugintas trenktos moters, – Klara rado tą moterį, ar turėtų ją vadint močiute?

Kai ji pirmąkart visai nakčiai negrįžo namo, motina to nesuuodė, pirko pardavė kažką kažkur, Klara namo parsirado kitos dienos pavakare, su mokykline kuprine, kaip niekur nieko, visas ašaras nusnarglėjusi į tos keistos moters pagalvę, visą nusižliumbimą išmiegojusi.

...

Šventieji ant sienų, laikantys savo širdis it karštus arbatos puodelius, spinduliai ir susmaigstytos ietys, meilės arbata ir liūdesio, žeidaus kaip ietys, garai.

Lūšna prie geležinkelio, patiltėje.

Močiute, pasek man pasaką. Nežinau pasakų. Kaip tai nežinai, gi tu sena, turi žinoti. Senė tyli. Tyli, tyli, o tada riebiai atsikrenkščia ir lėtai pradeda. Klara išplėtus akis ir ausis.

Gyveno kartą... Seniai, seniai, gyveno kartą liūtė karalienė. Liūtė karalienė turėjo... žentą. Turėjo žentą liūtė karalienė, ir kartą jis atėjo į svečius. Atėjo pas liūtę karalienę žentas, ir liūtė jį suėdė.

Klarytė virpėdama laukia, kas bus toliau. Senė tyli. Viskas, klausia nusiminus Klarytė, – viskas, sako senė ir nusisukus užmiega.

...

Klarai sapnuojasi, kad važiuoja traktoriumi, vairuoja šokinėdama sudžiūvusių senų provėžų grioviais, traktoriaus kabinoj ankšta ir karšta, visa dreba tirta ir riaumoja, variklis krenkščia kosėja gurgia kurtinančiai garsiai, Klara visą naktį įsikibusi vairo, pabunda stipriai suspaudusi palto, kuriuo užsiklojusi, skverną, senė šalia tebeknarkia, pasitruksėdama, garsiai kaip traktorius.

...

Močiute, aš labai, labai noriu valgyt, aš taip noriu valgyt, kad akyse temsta, močiute, močiutėle, močiutėlyte, močiulėtytėlaitėlaite mano širdele, duok man valgyt!
Nėra ko valgyt.

Bet tu ką tik buvai parduotuvėj, tu ką tik grįžai iš parduotuvės su pilna tinkline rezgine, iš pat ryto, kol dar miegojau, tu nubėgai į parduotuvę, kad pamaitintum savo mažą priklydusią anūkėlę, taip? Juk taip, mano gudri sukta močiutėle.

Taip, buvau krautuvėj ir grįžau iš jos lipdama į kalnelį, lėtai savo senom kojom parėjau iš krautuvės ir sunkiai partempiau milžinišką rezginę, tai tiesa.

Bet, Klarute, mes gi visi šitame pasaulyje žinom, kad krautuvėse būna tik alaus bambalių, nieko kito kaip alaus bambaliai krautuvėse nė nebūna! – net pritūpus iš nuostabos suploja delnais močiutėlė, – vajej vajej, ir ko tave toje mokykloje mokė, čiagi patys paprasčiausi dalykai, visi tai žino.
Žinot tai žinom, bet močiute, tavo mažai murzinai išsigandusiai mergytei iš bado nelaiko kojos, aš tuoj nualpsiu, močiutėle.

Nu tai nealpk, žiūrėk, ten, šėpelėj, turi būti kiek druskos, paimk žiupsneliuką ir susiberk po liežuviu, ir išsities kojos, vėl vaikščiot galėsi, mano mergele rūtele, mano aukso spurgeli, vėl vaikščiot visur galėsi pakiemiais, pasimk kišeniun druskos saujikę, kad visada turėtum ko užkrimsti, mano anūkėle, mano laibiausiai skambantis širdies kankalėli, paimk kitą žiupsneliuką, smarkiai pasitrink viršugalvį, taip kad skaudėtų, ir nebealpsi, matysi, tuoj bus šilčiau ir tvirčiau, sako močiutėlė ir užsiverčia bambalį, o Klara ryja savo karčias ašaras, žiubteli, kaip močiutėlė išmokė, druskos kiek po liežuviu, žiupsneliuką, ir tikrai nebealpsta, gudri mano sengalvėlė balta paukštelė vyšnelių sodely, Klara žėbėja druską, gremžia sukietėjusį druskos luitą, rakinėja druskos luite skylutę, sukinėdama peilio smaigalį tam sūrios kartybės ledo kalne išsisriegia urvą, ir vieną rytą išsikasa tunelį ir iššliaužia iš močiutėlės namų.

...

Ar mes turim ko valgyti? Grįžus namo Klara klausia ir klausia visų keturių savo brolių.

Klara yra ėdri mergiūkštė, ji mums tik pusiau sesuo, o ėda ne mažiau nei keturi stiprūs vaikinai.

Ar mes turim ko valgyt?

Atstok nuo mano galvos, sako pirmas. Yra duonos, spirgų, burokėlių visas kibiras virtuvės kampe užraugtas.

Bet aš taip norėčiau ko nors saldaus, ko nors stebuklingo!

Pavyzdžiui, sako antras.

Nugi žagarėlių, sako trečias, to stebuklo, saldaus kvapo, kurį Klara kasdien uodžia sklindant kaip saldų pažadą, visai čia pat, kaimynystėje graži inteligentiška mokytoja tuos žagarėlius kepasi kasdien.

Aš irgi noriu žagarėlių, iškepk mums žagarėlių! – prašo vyriausiojo brolio jauniausias, ketvirtas.

Aš esu pats vyriausias brolis, ir pasirūpinsiu, kad mes visada turėtume duonos, bet žagarėlių kepti nemoku.

Pašlapink vandens kibire duonos riekę, pabarstyk cukrum, ir bus tau kas nors saldaus ir stebuklingo.

Bet namuose mes neturime cukraus, niekada neturėjome, sako nustebusi Klara.

Mes jį slepiam, sako vyriausias, mes jo parsinešam iš laukų, mes jo pasivagiam, sako du vidurinėliai, o tada aš sušlapinu duonos riekę ir storai storai apvolioju cukrum ir dar paspaudau, kad daugiau prikibtų, o tave, Klara, mes gi paprasčiausiai pamiršom, užsižaidėm ir pamiršom.

...

Ko tu bėgi ir bėgi, Klara?

Piešti ir perpiešti.

Mano berniukai, mano berniukai, Klarai bloga nuo visų berniukų, bobos, ne vyrai, Klara visiems nupieštiems šiurkščiai barzdotiems broliams pripiešia kasas, sunkias, storas, iki žemės! Štai!

Vyresnysis brolis sėdi ant kreivo arklio, per petį nusvirusi kasa, antras ir trečias su meškerėmis, sėdi kojas nuleidę į vandenį, o geltonos garbanos raitosi iki pat piešinio debesų. Še jums, sako Klara.

Tai antras trečias paliko ją miške, nakčiai, asilai.

Motinos nebuvo namie, vyriausias brolis mažiausiąjį vedėsi pas dantistą. Antras trečias išėjo į mišką pasivogti kitų leidžiamos sulos, o Klara nusekė paskui.

Pavaikščioję tarp šiukšlių, beržyne rado keletą sula sklidinų aliuminių bidonų, iki soties atsigėrė ir įsiminė vietą.

Grįždami mišku, saulei jau smukinėjant žemiau ir žemiau, vaikai rado šviesią aikštę, o joje kaip trys į vieną ilgą suklijuotos piramidės stūksojo kaip namas didelė šiaudų rulonų stirta. Vaikai iškart užsikabarojo ant viršaus, vikrūs lapiūkščiai, laipiojo, mėtė ritinius žemyn, šokinėjo, Klara žaidė, kad yra lapė, rado plyšį, tinkamą įsirausti, tada tame plyšyje užstrigo. Broliai šaipėsi ir dar kiek pašokinėjo ant viršaus. Paskui jie visi išsigando. Broliai pabėgo, palikę Klarą miške, saulė jau buvo nukritusi už miško prie kairiojo Klaros žando, nei geltono, raudono, jokio dangaus ji nematė, tris valandas matė vien šiaudus: geltonus, rudus, gumbuotus, blizgančius auksu, varinius, papuvusius mėlynai minkštus, snarglėtus, apseilėtus bežliumbiant,

Klara, baik. Baik jau, esi lapė, kai lapės užstringa urve...

Klara yra lapė, užstrigusi įgriuvusioje oloje, lapė sako, tylėk širdie, klausykis šunų lojimo, klausykis, kaip šunys baisūs dantyti pamiške atskalija, jie dar būriais prie įsitempusių pavadėlių, bet jau tuoj juos paleis, lapė giliai įkvepia, kiek įmanoma daugiau oro, tada žaibiškai iškvepia, sumažėja ir sprunka.